Autorius: Vytautas Paplauskas

Malonūs atradimai

Gegužės mėnuo parodų lankytojams Kaune – itin palankus. Praėjusį savaitgalį renginių gausa stebino projekto „Gallery Weekend Kaunas“ renginiai (dalis parodų tebevyksta), o jau mėnesio pradžioje duris atvėrusi Tarptautinė Kauno grafikos bienalė kviečia apsilankyti net 5-iose parodose. Apie pagrindinę grafikos bienalės parodą bei keletą kitų dėmesio vertų parodų – šiame tekste.

12-8-4

Šventės pasibaigė, tad tenka grįžti prie kasdieninių ritualų. O parodų (patikslinu – vizualaus meno), šį mėnesį veikiančių Kaune, suskaičiavau net dvylika. Manau, kad dėmesio ir laiko vertos bent aštuonios. Na, o keturias iš jų trumpai aptarsiu šiame tekste.

Daugiau nei peizažai

Džiugina keli pastarųjų metų reiškiniai, kai kalbame apie Lietuvos dailės paveldo išsaugojimą: tai Danguolės ir Viktoro Butkų mecenatystės veikla ir buvusiame „Lietuvos“ kino teatro sklype jų jau pradėtas statyti Modernaus meno centras, taip pat „Lewben Art Foundation“ veikla, apimanti ne tik meno kūrinių kolekcionavimą, bet ir jų pristatymą visuomenei. Žinoma, dėl simpatizavimo institucijoms šiais institucinės kritikos laikais lengvai galėčiau būti apkaltintas konjunktūra, tačiau pripažinkime, kad nepaisant beveik visoms didesnėms institucijoms būdingo tam tikrų menininkų protekcionizmo ar siekio paveikti Lietuvos dailės istoriją, puiku, kad esama institucijų, kurios užsiima jau klasika tapusių ar greitai tapsiančių lietuvių kūrėjų darbų išsaugojimu ir sklaida.

Apie tai pamąstyti paskatino kovo 23 d. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atsidariusi paroda „Kelionėje, namie ir svajonėse: peizažai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“, kurią kuravo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Beje, tai ne pirmoji fondo paroda, pristatyta Žilinsko dailės galerijoje. 2013 m. čia surengta litvakų dailės paroda, 2015 m. – išeivio Prano Domšaičio retrospektyvinė paroda, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį kaip Kauno bienalės dalis veikė paroda „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“.

Eklektiškas vasaris

Didžiausio parodų lankytojų susidomėjimo šį mėnesį, tikėtina, sulauks „Geriausio metų kūrinio“ paroda, veikianti Paveikslų galerijoje. Nors tai ir vienas didžiausių, plačiajai masei – ir laukiamiausių reiškinių Kauno parodiniame gyvenime, tenka tik pakartoti ne kartą išsakytą mintį, kad parodos meninis lygis išties nuvilia. Dominuoja mėgėjiška, infantili, perdėm lyriška ar pseudointelektuali kūryba. Kaip įprasta, daugiausia rodoma tapyba, šiek tiek skulptūros ir truputis grafikos darbų. Tiesa, kai kurie autoriai pasitelkia koliažo ar asambliažo technikas, tačiau nei estetine, nei konceptualia prasme šie darbai nepatraukia. Išsiskiria nebent slapyvardžiu Vulovak pasivadinusio autoriaus darbelis „Susiliejimas“, man pasirodęs kaip žaisminga Lucio Fontanos ir kitų, XX a. viduryje tapybą bandžiusių dekonstruoti autorių kūrybos replika.

Kelionė laiku

Vasario pabaigoje į Kauną atkeliavo Torunės šiuolaikinio meno centro kolekcija „Laiko ženklai“, pristatoma galerijoje „Meno parkas“ ir M. Žilinsko dailės galerijoje. Pasak rengėjų, tai bene išsamiausia lenkų meno paroda Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, joje pristatomi žymių Lenkijos menininkų, jau tapusių lenkų meno klasika, taip pat tarptautiniu mastu pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Nors didžioji (bet nebūtinai svarbiausia) kolekcijos kūrinių dalis eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje, visgi šįsyk norėčiau apžvelgti parodą, pristatytą galerijoje „Meno parkas“.

Vaikščioti po „Meno parko“ erdvę daug maloniau nei M. Žilinsko dailės galerijoje, nes tai kamerinė, kur kas intymesnė erdvė, skatinanti labiau įsiklausyti ir pajausti kiekvieną iš eksponuojamų kūrinių. O ir pačių kūrinių nedaug – pristatomi penki darbai, sukurti menininkų Wacławo Kuczmos, Zbigniewo Liberos, Natalijos LL, Susanos Philipsz, Agnieszkos Polskos ir Suzannos Treister.

Pilkos vėliavos iššūkis

„Britanikos“ viešbutis – pastatas, tapęs niūriu mūsų miesto persilaužimo laikotarpio paveldu. Šiomis dienomis tai tarsi iš virstančių debesų išnyrantis ledlaužis, atspindintis pilką apleisto ir nesutvarkyto Kauno laikmetį. Eilinį rudenį vėl tapęs paukščių užuovėja, prieš skęsdamas, nebylus laivas kelia pilką vėliavą – neutralią, tačiau nepasiduodančią. Užduodančią mums identiteto klausimus. Ar mes gebame priimti savo miesto istoriją tokią, kokia ji buvo? Susitaikyti su savo Kaunu, kokiame užaugome ir gyvename? Kokį miestą matome ateityje?“ – tokiu aprašymu savo „Facebook“ paskyroje prisistato „The flag project“ iniciatyva, kuri kauniečiams tapo žinoma po to, kai rugpjūčio 28 d. ant apleisto „Britanikos“ viešbučio Kauno centre iškilo didžiulė pilka vėliava.

 

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”