Daugiau nei peizažai

Džiugina keli pastarųjų metų reiškiniai, kai kalbame apie Lietuvos dailės paveldo išsaugojimą: tai Danguolės ir Viktoro Butkų mecenatystės veikla ir buvusiame „Lietuvos“ kino teatro sklype jų jau pradėtas statyti Modernaus meno centras, taip pat „Lewben Art Foundation“ veikla, apimanti ne tik meno kūrinių kolekcionavimą, bet ir jų pristatymą visuomenei. Žinoma, dėl simpatizavimo institucijoms šiais institucinės kritikos laikais lengvai galėčiau būti apkaltintas konjunktūra, tačiau pripažinkime, kad nepaisant beveik visoms didesnėms institucijoms būdingo tam tikrų menininkų protekcionizmo ar siekio paveikti Lietuvos dailės istoriją, puiku, kad esama institucijų, kurios užsiima jau klasika tapusių ar greitai tapsiančių lietuvių kūrėjų darbų išsaugojimu ir sklaida.

Apie tai pamąstyti paskatino kovo 23 d. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atsidariusi paroda „Kelionėje, namie ir svajonėse: peizažai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“, kurią kuravo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Beje, tai ne pirmoji fondo paroda, pristatyta Žilinsko dailės galerijoje. 2013 m. čia surengta litvakų dailės paroda, 2015 m. – išeivio Prano Domšaičio retrospektyvinė paroda, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį kaip Kauno bienalės dalis veikė paroda „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“.

Šiuo metu Žilinsko dailės galerijoje veikiančioje fondo parodoje pristatomi 67 Lietuvos dailininkų kūriniai, kurių dauguma priklauso Lietuvos išeivijos dailės fondui (šio fondo steigėjas – „Lewben Art Foundation“), dalis – „Lewben Art Foundation“ kolekcijai. Na, o keturi (du Prano Griušio ir du Jono Šileikos) darbai pasiskolinti iš M. K. Čiurlionio muziejaus kolekcijos. Didžiąją ekspozicijos dalį užima tapyba, tačiau su ja dialogą mezga ir keleto autorių – Vito Luckaus, Artūro Railos, Ugniaus Gelgudos ir Algimanto Kezio – fotografiniai atvaizdai.

Kuratorinė parodos strategija nepretenzinga. Pasirinkta gana plati tema (peizažas), kurią iliustruoja kuratorės atrinkti darbai. Verta pasakyti, kad tokios teminės parodos šiandien yra vis mažiau populiarios. Kur kas dažniau kuratoriai suformuluoja kokį nors specifinį konceptą, o menininkų kūriniai tėra medžiaga jam atskleisti. Šiuo konkrečiu atveju teminės parodos strategija pasiteisina. Vargu ar kokiu kitu būdu būtų įmanoma pristatyti tokį platų spektrą kūrėjų, kurių darbai apima laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų.

Rengiant parodą atsisakyta tradicinės lietuviškos tapybos – ekspresyvios, gestinės, koloristinės, kuri ir sudaro moderniosios Lietuvos dailės pagrindą. Tokiai tapybai, tarkim, atstovauja Algimantas Kuras ar Mindaugas Skudutis, kurių savitos estetikos meistriškas variacijas peizažo tema lengvai įsivaizduoju šios parodos kontekste. Tačiau jų parodoje nepamatysite. Ne todėl, kad šių menininkų darbų fondas nekolekcionuoja. Tiesiog parodos kuratorei norėjosi parodyti tuos darbus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pasirinktam motyvui, skirtingų planų ir mastelių derinimui. Žodžiu, turiniui, o ne formai.

Kai kurie parodoje eksponuojami kūriniai tik iš dalies galėtų būti priskirti peizažo žanrui arba, griežtai žiūrint, net netilptų į jį. Tarkime, Jono Mackevičiaus paveikslas „Našlaitės“ yra kur kas panašesnis į natiurmortą nei peizažą, Adolfo Valeškos „Moteris su balandžiais“, „Bėgimas į Egiptą“, Vytauto Kasiulio „Draugija miške“ ar Adomo Varno „Marijos apsireiškimas Šiluvoje“ – į figūrinius paveikslus, kuriuos dar galėtume pavadinti alegoriniais, mitologiniais ar religiniais. Taip pat eksponuojami Jono Šileikos nutapyti Juozo Naujalio ir Boriso Dauguviečio portretai. Ir tai tik dalis parodos darbų, kurie sunkiai gali būti priskirti peizažo žanrui. Vis dėlto sprendimą rodyti šiuos darbus kuratorė grindė tuo, kad visuose juose peizažas (ar panoraminis vaizdas), net jei ir patrauktas į antrą planą, vaidina svarbų vaidmenį ir padeda atskleisti autorių pasirinktas temas.

Apie parodos pavadinime minimas keliones, namus ir svajones atidarymo metu kuratorė kalbėjo taip: norėta pristatyti darbus, kuriuos lietuvių dailininkai sukūrė ir tėvynėje, ir viešėdami svetur, taip pat parodyti, kad kūrėjai peizažo žanrą dažnai pasitelkdavo ir asmeninėms vizijoms bei fantazijoms įvaizdinti. Tiesa, kabinant darbus atsisakyta griežto jų grupavimo į šias tris kategorijas, tikintis, kad po ekspozicijų sales vaikštantis žiūrovas pats atskirs, kas yra kas.

Pagirtina ir tai, kad darbai nėra nuobodžiai sukabinti chronologine tvarka. Priešingai, XIX a. kūrinys sėkmingai mezga dialogą su XX a. pabaigos kūriniu, o pastarojo laikotarpio kūrinys – su šiuolaikiniu menu. Atsisakius chronologinio kūrinių skirstymo atsivėrė galimybė atrasti daugybę įvairiausių jungčių, susiejančių skirtingų laikotarpių darbus. Apie šias jungtis šiek tiek plačiau ir pakalbėsiu.

Itin išsiskiria dvi kūrinių grupės, atskleidžiančios įtaką, kurią tarptautiniai meniniai judėjimai padarė lietuvių menininkams. Pirmoji jungia tris darbus, kuriuose akivaizdi siurrealizmo įtaka. Jiems paskirta siena šalia įėjimo į ekspozicijų sales. Tai Algio Griškevičiaus „Gyvenimas pamirštame interjere“, Samuelio Bako „Sugrįžimas į Vilnių: peizažas su dokumentais“ ir „Sugrįžimas į Vilnių: Soutine’o gatvė“. Ant sienos priešais sukabinti kiti, simbolizmo paveikti kūriniai. Iš Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus paveikslo „Mažas faunas“ žvelgiantis susimąstęs faunas, Kazimiero Stabrausko „Mirties kvape“ grėsmingai rymanti giltinė bei Vito Luckaus fotomontažuose pasirodantys žuvų ir degtuko liepsnos motyvai veikia tiek kaip universalūs, tiek kaip menininkų suasmeninti simboliai. Na, o tarp šių dviejų paveikslų grupių įsiterpę Lino Leono Katino „Lietuviški ženklai“ – vienintelis parodos kūrinys, prabylantis grynąja abstrakcijos kalba.

Apgalvotai sugrupuoti ir darbai, kabantys mažojoje Žilinsko dailės galerijos salėje. Tarkim, galime įvertinti dviejų skirtingų autorių (Antano Žmuidzinavičiaus ir Antano Rūkštelės) gebėjimą tapybos priemonėmis perteikti vakaro nuotaiką arba palyginti du jūroje siūbuojančius laivus Česlovo Janušo ir Povilo Puzino paveiksluose. O šiuodu palyginti su kitais netoliese kabančiais marinistiniais peizažais – Jono Mackevičiaus tapybos darbais, vaizduojančiais Viduržemio regiono kraštovaizdį.

Apie lietuvių dailininkų keliones svetur mažojoje salėje pasakoja greta vienas kito sukabinti Leonardo Kazoko, Mstislavo Dobužinskio, Prano Domšaičio, Makso Bando darbai. Keliauta išties daug, iškalbingi vien kūrinių pavadinimai: „Monmartras Paryžiuje“, „Senas namas Vokietijoje“, „Austrijos peizažas“, „Jeruzalė“. Na, o įdomiausias šioje salėje – trijų tapybos darbų, vaizduojančių Dievo motinos katedrą Paryžiuje, sugretinimas. Lyginant šiuos Makso Bando, Telesforo Valiaus ir Vytauto Kasiulio nutapytus darbus ryškėja, jog vieni autoriai linkę stilizuoti labiau, kiti mažiau, vieniems svarbus tik pačios katedros motyvas, kitiems – jos santykis su žmogiško dydžio masteliais. Panašumų ar skirtumų rastume ir daugiau, tačiau šį atradimo džiaugsmą palieku žiūrovui.

Visgi didžiausi kontrastai išryškėja tarp darbų, sukabintų didžiojoje dailės galerijos salėje. Lyginant XX a. pradžios ir XX a. vidurio ar pabaigos autorius akivaizdu, jog pastarieji linkę visai kitaip traktuoti juos supančią aplinką. XX a. pradžios tapybos darbuose (Rūkšelės, Vaclovo Kosciuškos ir kt.) gamta idealizuojama, į ją žvelgiama kaip į „tėviškės suvenyrą“. Šiems darbams, kaip taikliai įvardinta parodos anotacijoje, dažnai būdinga pastorališka nuotaika ir tik retsykiais suskamba viena kita melancholiška gaida. Na, o XX a. vidurio ir pabaigos dailininkai į aplinką žvelgia gana niūriu arba ironišku žvilgsniu, be to, dažniausiai vaizduoja jau nebe gamtos, o urbanistinį ar pramoninį peizažą. Paminėtini Igorio Piekuro, Jono Švažo, Kosto Dereškevičiaus peizažai. Ypač įsiminė pastarojo „Naktis sanatorijoje“ – darbas, kuriame kryptingais ir aštriais juodos spalvos potėpiais įtaigiai perteiktos autoriaus egzistencinės patirtys.

Smagu, kad didžiosios salės ekspozicijoje vietos atsirado ir šiuolaikinių menininkų Lino Jusionio, Ugniaus Gelgudos ir Artūro Railos darbams. Tačiau Lino Jusionio darbai gana lengvai gali atsiverti bet kokiam žiūrovui, mat yra paremti vizualumo tyrinėjimu, o Railos ir Gelgudos fotografijos šiuolaikiniu menu ne itin besidomintiems parodos lankytojams gali būti nepakankamai iškalbingos. Parodoje eksponuojami pastarųjų kūrėjų, ypač Railos, darbai tėra nedideli fragmentai, daug išsamesnių ir laike išsiplėtojusių meninių tyrimų dalis. Kitaip tariant, šių autorių fotografijos tėra ledkalnio viršūnė, kuriai reikalingas papildomas kontekstas. Kita vertus, minėtų autorių įtraukimas į parodą suteikia jai daugiau briaunų ir padeda geriau įvertinti vizualaus meno judėjimo trajektorijas.

Paroda, manau, yra vykusi net keletu aspektų. Pirma, įtikinamai parodyta, kad galima atrasti sąsajų net tarp labai skirtingų laikotarpių kūrėjų, atradus jiems tinkamą bendrą vardiklį. Antra, nutiestas dar vienas tiltas tarp Lietuvos ir Lietuvos išeivių kūrybos. Trečia, atsakingai ir kūrybingai pažvelgta į jau gerokai primiršto tapybos žanro eksponavimo galimybes. Tad su tuo ir sveikinu parodos rengėjus.

Paroda veikia iki balandžio 30 d.

M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–17 val., ketvirtadienį 11–19 val.