Dailė
Dalinuosi mintimis apie kelias neseniai atsidariusias ir jau užsidarančias, daugiau ir mažiau dėmesio vertas parodas, kurias šį mėnesį galima aplankyti Kaune.
Geriausias 2016 metų kūrinys
Didžiausio parodų lankytojų susidomėjimo šį mėnesį, tikėtina, sulauks „Geriausio metų kūrinio“ paroda, veikianti Paveikslų galerijoje. Nors tai ir vienas didžiausių, plačiajai masei – ir laukiamiausių reiškinių Kauno parodiniame gyvenime, tenka tik pakartoti ne kartą išsakytą mintį, kad parodos meninis lygis išties nuvilia. Dominuoja mėgėjiška, infantili, perdėm lyriška ar pseudointelektuali kūryba. Kaip įprasta, daugiausia rodoma tapyba, šiek tiek skulptūros ir truputis grafikos darbų. Tiesa, kai kurie autoriai pasitelkia koliažo ar asambliažo technikas, tačiau nei estetine, nei konceptualia prasme šie darbai nepatraukia. Išsiskiria nebent slapyvardžiu Vulovak pasivadinusio autoriaus darbelis „Susiliejimas“, man pasirodęs kaip žaisminga Lucio Fontanos ir kitų, XX a. viduryje tapybą bandžiusių dekonstruoti autorių kūrybos replika.
Drįsčiau sakyti, kad šių metų „Geriausio metų kūrinio“ ekspozicija atrodo netgi prasčiau nei praeitų. Tąkart šiokiu tokiu proveržiu buvo kūrybinės grupės „The flag project“ rodytas videofilmas apie to paties pavadinimo meninę akciją. Deja, projektas nebuvo pastebėtas ir negavo nė vieno apdovanojimo. Šiemet videomeno darbų parodoje apskritai nėra. Panašu, kad Kauno kūrėjai (nes parodoje rodomi daugiausia kauniečių darbai) yra pernelyg prisirišę prie tradicinių dailės technikų, o ypač – prie tapybos. Kažko naujo dar būtų galima tikėtis iš jaunųjų menininkų, bet jie vengia dalyvauti šiame renginyje arba kartą sudalyvavę daugiau nebesiveržia tapti šio renginio dalimi. Prisimenu praeitais metais rodytus neblogus jaunų tapytojų Gintarės Marčiulynaitės ir Simonos Lukoševičiūtės darbus. Deja, šiemet abi menininkės sudalyvauti „rinkimuose“ nebepanoro. Šiųmetinėje parodoje nedalyvauja ir kone kasmet po darbelį rodžiusi vyresnės kartos atstovė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, kuri, beje, ne kartą (pagrįstai) buvo ir apdovanota. Kita vertus, profesionalios modernistinės tapybos šiųmetinėje parodoje šiek tiek yra – eksponuojami Romano Averincevo, Alono Štelmano, Viliaus Ksavero Slavinsko darbai. Na, o mano favoritas – Eglės Velaniškytės tapybos darbas „Aš ateinu“, tiesa, matytas jau ne vieną sykį kitų, tiek tapytojos personalinių, tiek grupinių parodų kontekste. Tačiau dėl to darbo vertė nė kiek nesumenksta, „Geriausio metų kūrinio“ kontekste ji netgi išauga, nes ne itin brandžių kūrinių apsupty labai išryškėja Velaniškytės gebėjimas jautriai ir subtiliai kalbėti religinėmis temomis, dažais ir teptuku perteikti dvasinius virpėjimus (dvasingumas – žodis, kuris, kalbant apie šios tapytojos kūrybą, neskamba patetiškai ir banaliai).
Paroda Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veikia iki vasario 19 d.
Aušra Vaitkūnienė. Gamtos gurmano kabinetas
Prisipažinsiu, mane visad žavėjo tapytojos Aušros Vaitkūnienės ekspresyvi gestinė raiška ir spalvų pajauta. Panašu, kad šios menininkės kūrybai mažai kas lieka abejingi. Net toks daugelio dailės reiškinių atžvilgiu kritiškas ir nepatiklus meno apžvalgininkas kaip Kęstutis Šapoka kartą yra parašęs gana jausmingą pagiriamąjį tekstą apie Vaitkūnienės parodą, tąkart veikusią „Titanike“ Vilniuje. Tiesa, „Meno parke“ šįkart eksponuojama ne tik menininkės tapyba, bet ir piešiniai, skulptūriniai objektai bei įvairūs artefaktai, kurių visumą Vaitkūnienė pristato kaip kabinetą. Šiame kabinete mokslas pinasi su menu, tikrovė – su fikcija, o žaismės ekspozicijai suteikia subtilus menininkės humoro jausmas. Manau, kad patiks ir modernaus, ir šiuolaikinio meno gerbėjams.
Paroda galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) veikia iki kovo 3 d.
Shane Lavalette. One Sun, One Shadow
Parodą Kauno fotografijos galerijoje verta aplankyti dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl nekonvencinio, tradicinei dokumentikai nebūdingo asociatyvaus pasakojimo vaizdais apie JAV pietines valstijas ir čia užgimusius bliuzo, džiazo ir rokenrolo ritmus. Antra, dėl pačios ekspozicijos įtaigumo. Meditatyvią ir kontempliacijai nuteikiančią nuotaiką kuria specialiai parodai sukurta prietema ir švelniai melancholiškas vokalas, sklindantis galerijos erdvėje. Originaliai išeksponuotos ir pačios fotografijos, sugrupuotos į tam tikrus prasminius telkinius, kuriuos tyrinėjant pamažu veriasi parodos autorių sudominusi tema.
Paroda Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1) veikia iki vasario 26 d.
Pranas Griušys. Kauno modernizmas. Brailis
Gaila, kad iki šio teksto pasirodymo užsidarys VDU menų galerijoje „101“ veikianti Prano Griušio paroda „Kauno modernizmas. Brailis“. Manau, šią parodą mielai būtų apžiūrėję tie, kurie planuoja apsilankyti ir nuo vasario 3 d. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veikiančioje Indrės Šerpytytės parodoje „Patyrimo nebuvimas“. Abiejose parodose kūriniams įgyvendinti pasirinkta netipinė meninė strategija, kurią trumpai nusakyčiau taip: vaizduoti nevaizduojant. P. Griušio tema – Kauno modernizmo architektūra, tačiau jos menininkas neatvaizduoja nei tapybinėmis, nei fotografinėmis priemonėmis. Vietoj to eksponuojamos paminklinių brailio raštu užrašytų lentelių fotografijos, atspaustos ant drobės. Savo pasirinktos temos „nevaizduoja“ ir I. Šerpytytė. Menininkė kalba apie teroristinės grupuotės ISIS vykdomas egzekucijas, tačiau jas parodoje reprezentuoja tik „Google“ paieškos metu ne visiškai atversti atvaizdai – vienos spalvos, dominavusios neatverstose fotografijose, pikseliai, paversti skulptūriniais objektais. Žodžiu, referentas, kalbant semiotikų kalba, yra nematomas, tačiau numanomas, nes atvaizdai, kurie vis dėlto rodomi, su šiuo referentu vienaip ar kitaip yra susiję.
Tad rekomenduoju apsilankyti bent I. Šerpytytės parodoje Vilniuje. Na, o VDU menų galerijoje „101“ P. Griušio parodą nuo vasario 7 d. pakeis „Jaunojo tapytojo” konkurso laureato Leonido Alekseiko tapybos darbų ekspozicija „after‘days. Walking“, kuri taip pat verta dėmesio.
Paroda VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7) veikė iki vasario 3 d.
