Autorius: Aleksandra Fomina
Aleksandra Fomina
Čia yra mano kiemas
Paroda „Monolitas“ kultūros bare „Kablys“
Aleksandra Fomina
Vienas lauke karys
Gintaras Zinkevičius, Kareivio dienoraštis: 1983–1985, Vilnius: Artbooks, 2014
Aleksandra Fomina
Kaimynai plačiąja prasme
Milda Ivanauskienė, Literatų gatvė, kultūrinis gidas, Vilnius: Modernaus meno centras, 2014, 432 p., iliustr.
Nustebau sužinojusi, kad ši gatvė susiformavo tik 2008 m. – mano sąmonėje ji užsifiksavo kaip savo dabartiniu pavidalu visada egzistavusi sostinės dalis. Tam tikra prasme taip ir yra – pratarmėje pasakojama išsami gatvės istorija neišvengiamai susijusi su rašančiais, kuriančiais jos gyventojais. Gatvės idėja geriausiai atsiskleidžia per gidą, kuriam sudaryti Milda Ivanauskienė apdorojo milžinišką kiekį medžiagos: literatūros sąraše – net 24 smulkiu šriftu surinkti puslapiai. Itin džiugu, kad sudarytojai pavyko išvengti oficiozinio tono – tekstas balansuoja ties profesionalios menotyros ir kasdienės labiau išsilavinusio piliečio kalbos riba. Bendras leidinio įspūdis sukelia sunkiai apibūdinamus, kasdienybėje nedažnai pasireiškiančius bendrystės, dvasinio artumo jausmus. Pats Literatų gatvės egzistavimas yra tarsi šio santykio, – kaip reiškinio, žvelgiant fenomenologiškai, – įsikūnijimas, neįpareigojanti apžvalga ir netgi savotiškas išaukštinimas.
Aleksandra Fomina
Žaidžiame „policininkus“
Shaltmiros (Eglės Tamulytės) „Blogi darbai“ meno erdvėje Oslo namai
Per kelerius pastaruosius metus vis dažniau pastebiu, kaip pasaulyje seniai pripažinti ir progresyviais laikomi dalykai mūsų šalyje transformuojasi ir kone virsta savo pačių priešingybe. Pavyzdžiui, dauguma anarchistų, užuot realiai veikę visuomeniniu mastu, vis plūstasi tarpusavyje dėl to, kuris iš jų „tikresnis“ ir „grynesnis“, labiau nusipelnęs būti autoritetu. Lietuvos hipiais pasivadinę jaunuoliai prie savo internetinio forumo prisijungti ir susitikimuose dalyvauti leidžia tik oficialiai patikrintiems draugų draugams – tokia „meilė ir taika pagal sąrašą“. Lietuvoje mažiau sėkmingas menininkas gali viešai skųsti kolegas dėl jų kuriamo „neteisingo“ meno ir mėginti drausti jį eksponuoti. Cituojant Petro Repšio žodžius, „Viso pasaulio menininkai yra viena tauta. Viena tauta yra ir viso pasaulio policininkai.“ („72 lietuvių dailininkai – apie dailę“. Sud. Alfonsas Andriuškevičius. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998.) Žvelgiant į jo kolegės grafikės Shaltmiros kūrybos raidą lydinčius skandalus, atrodo, kad policininkų tauta Lietuvoje akivaizdžiai viršija savo įgaliojimus ir vis dažniau pradeda „policinti“ visai ne ten, kur tikrai reikia tiesioginio jos dalyvavimo.
Aleksandra Fomina
„Užkabliuojantis“ gyvumas
Slam poezijos skaitymai
Slam poezijos skaitymus ėjau stebėti po beveik ištisų metų pertraukos. Pirmą kartą šį renginį pamačiau jau nebeveikiančioje „Fluxus ministerijoje“ vieną gūdų, regis, 2011 m. lapkričio vakarą. Tada tik žinojau, kad kurti ir skaityti slam poeziją gali praktiškai bet kas, vertinantis žodžių ritmą, turintis ką pasakyti ir nebijantis tai išraiškingai „išrėžti“ nuo scenos. Per trejus metus renginys gerai įsibėgėjo, išpopuliarėjo ir vėl reguliariai vyksta kultūros bare „Kablys“.
Aleksandra Fomina
Apie gražuolius, pabaisas ir laisvę
Dano ir Lios Perjovschi paroda „Rupert“ centre
„Ir aš taip galėčiau“, – snobiškai sakė kai kurie Dano ir Lios Perjovschi parodos lankytojai lietuviai. „Aš padaryčiau geriau“, – atsainiai jiems antrino šiuolaikinio meno autoriai. Tačiau kažkodėl nė vienas jų nieko panašaus net nėra bandęs daryti. Matyt, trukdo ne tik legendinis lietuvių drovumas, bet ir provincialumu dvelkiantis atsisakymas domėtis tokiais dalykais kaip politika, šalies įvaizdis, kultūrinis mentalitetas ir kiti buitinėmis kategorijomis sunkiai nusakomi reiškiniai. Pasak Paulinos Eglės Pukytės, „lietuvių kalbą ir literatūrą nuosekliai ir giliai mokomės iki pat 12 klasės, o skaityti vizualiojo meno kalbą nemoko niekas, o jei ir moko, tai labai jau probėgšmais. Todėl jau kiek mūsų rašytojų yra skambiai iškoneveikę šiuolaikinį meną.“ („Nežinau kas yra pramogų pasaulis, aš juo nesidomiu“, Literatūra ir menas, 2014 03 14, Nr. 3465). Kyla klausimas, kuriam galui tokie žiūrovai varginasi eiti į šiuolaikinio meno parodas? Ir kodėl per parodos atidarymą tik pora lankytojų pasinaudojo menininkų kvietimu komentuoti ar užduoti jiems bet kokius klausimus?
Aleksandra Fomina
Sueiliuota hiperrealybė
Poezija iš internetinių komentarų
Nedidelėje knygoje „Lietuviu poez1ja“ Justina Jokūbaitytė spausdina pačios surinktą naujųjų laikų tautosaką. Dėl jos jai neprireikė važinėti po gūdžias provincijas ar kaimus – juk talentingi poetai žino, kad poezija glūdi artimiausioje aplinkoje. Dėl jos nereikia kopti aukštai į kalnus ar išgyventi ekstazės: ji yra ranka pasiekiama. Tad Justina pasiekė kompiuterį, prijungtą prie interneto, ir tai, ką ten surado, apdorojo tik minimaliai.
Svarbiausias J. Jokūbaitytės, kaip autorės, tikslas buvo iš tūkstančių komentarų atsirinkti „stipriausius“, paveikiausius, įsimintiniausius. Kaip poetai susikoncentruoja į savo jausmą ar mintį, taip knygos autorė susikoncentravo į vieną opiausių ir aktualiausių temų – emigraciją.
