Žygimantas Mesijus Kudirka, B. Januševičiaus nuotr.
Slam poezijos skaitymus ėjau stebėti po beveik ištisų metų pertraukos. Pirmą kartą šį renginį pamačiau jau nebeveikiančioje „Fluxus ministerijoje“ vieną gūdų, regis, 2011 m. lapkričio vakarą. Tada tik žinojau, kad kurti ir skaityti slam poeziją gali praktiškai bet kas, vertinantis žodžių ritmą, turintis ką pasakyti ir nebijantis tai išraiškingai „išrėžti“ nuo scenos. Per trejus metus renginys gerai įsibėgėjo, išpopuliarėjo ir vėl reguliariai vyksta kultūros bare „Kablys“.
Priešpaskutiniai prieš vasaros sezoną slam skaitymai vyko balandžio 25-ąją. „PIN“ renginio kontekste, antrame „Kablio“ aukšte, buvo galima pamatyti jame dalyvaujančių menininkų darbų parodą. Deja, dėl žiūrovų gausos ir nuovargio to padaryti nepavyko, užtat gavau vertingų įspūdžių, kurie daug pasako ne tik apie šį slam sezoną, laikinai užsidarysiantį gegužės 29 d. bare „Kablys“ ir „derlių“ apžvelgsiantį birželio 7 d. Palaukinės kultūros centre, bet ir per kelerius metus įvykusius pokyčius.
Pirmas nustebinęs dalykas buvo didžiulė žiūrovų minia prie „Kablio“ įėjimo. Tiesa, netrukus įsitikinau, kad ne visus čia gali vadinti žiūrovais. Gal iš specifinio vilniečių įpročio visur, ypač į meninius renginius, vėluoti mažiausiai 15 minučių, o gal iš džiaugsmo, kad sutiko šimtą metų nematytų draugų, reikalų aptarimas stovint prie durų kai kam pasirodė kur kas svarbesnis nei pats renginys. Pasikeitė ir publikos amžiaus vidurkis: į „BIX“ barą, bent jau slam tradicijos pradžioje, susirinkdavo daugiausiai kiek vyresni, 25-ių sulaukę žiūrovai, besidomintys poezija, ją kuriantys ar dalyvaujantys skaitymuose ir festivaliuose, o dabar „Kablio“ laiptus „apsėdo“ publika, ką tik peržengusi lemtingą slenkstį, kai gali legaliai vartoti alkoholį. Tiesą pasakius, dauguma tuo labiausiai ir mėgavosi. Po renginio ant laiptų liko tiek tuščios taros, kad ją renkantys sostinės gyventojai turbūt susikrovė nemažą kapitalą.
Kultūros baro viduje žmonių atrodė kur kas daugiau nei kultūros: nuo scenos sklindantys garsai vis paskęsdavo entuziastingame vienas kitam kojas mindančių žiūrovų ūžesyje. Daugiausia stovinčių – baro ar kitokių kėdžių publikai neužteko – žiūrovų salėje buvo jauki prieblanda, ryškiau apšviesta tik baro erdvė. Nejučiomis palyginau vaizdą su skaitymais „BIX“ bare, kurių pradžia dažnai vėluodavo ir, sprendžiant iš įprastų baro lankytojų reakcijos, ne itin maloniai juos nustebindavo. Išjungus muziką ištikimas slam rengėjas ir vedėjas Domas Godosbrolis Raibys nuo scenos subtiliai primindavo, kam čia šį vakarą vadovaus, o žiūrovai stengdavosi atsisėsti arčiau scenos: nesusidomėję renginiu kaip niekur nieko toliau garsiai kalbėdavosi ar žaisdavo stalo futbolą. Entuziastinga „Kablio“ tamsoje stoviniuojančių jaunuolių reakcija ir veiklumas sukėlė asociacijas su ankstyvais roko koncertais: trūko tik link scenos ištiestų degančių žiebtuvėlių.
Visų skaitovų vardų nepavyko įsiminti, nes dauguma buvo man nepažįstami. Anksčiau slam poeziją rašančiųjų gretos visą laiką buvo daugmaž pastovios ir prizą dalinosi vis tie patys žmonės: Zaizras (Darius Jurevičius), Maša (Jurga Tumasonytė), Sigutė prie Upės (Gerda Venčkauskaitė), Benas (Benediktas Januševičius), Mesijus Kudirka (Žygimantas Kudirka), GaLa (Gabrielė Labanauskaitė) ir t.t. Dabar nemaža dalis už šiuos autorius gerokai jaunesnių dalyvių, atrodo, visai nesivargino rinktis slapyvardžių. Iš „senų vilkų“ dalyvavo tik Benas ir Kudirka, o kitų autorių amžiaus suma neviršijo 100 metų. Tai rodė ne tik spartų slam’o populiarėjimą tarp jaunesnių poezijos meno mėgėjų, bet ir jų pačių pasiryžimą kurti tokia literatūros forma. Matyt, slam tikrai „užkabina“ šiai auditorijai itin aktualius dalykus, suteikdama didesnę raiškos laisvę nei tradicinė poezija. Lipti į sceną kur kas paprasčiau tiems, kurių kasdienėje aplinkoje nuo mažensskamba slam’ui labai artima repo, hip hopo ir kitų urbanistinės aplinkos subrandintų stilių muzika, o poezija suvokiama gerokai laisviau ir paprasčiau nei itin asmeniški išgyvenimai ir socialinio maišto apraiškos, skaitomos naktį virtuvėje tik artimiems draugams.
Žinoma, kai autoriui nėra 20 metų, toks slapyvardis kaip Netipiškas Individas jam skamba visiškai kitaip nei tiems, kuriems per 30. Į salę įėjau kaip tik tą akimirką, kai minėtas Individas skaitė savo tekstą: specialiai pagreitintą, paauglių kalbėjimo maniera beriamą merginos monologą, kurio esmė – jos bendraklasių (ar bendrakursių) kasdienių veiksmų, reakcijų ir poelgių aptarinėjimas. Skaitovei charizmos ir išraiškos netrūko, tačiau teksto turinys mažai kuo skyrėsi nuo kasdien viešame transporte mobiliaisiais telefonais tauškiančių paauglių pokalbių ir todėl šiek tiek erzino. Atrodė, kad autorei svarbiausia yra ne tai, ką ji sako nuo scenos šimtui žmonių, o kad jiems žūtbūt pasirodytų „kieta“. Prie scenos įsikūrusi nežinia kieno „palaikymo komanda“ spigiais balsais ją audringai įtikinėjo tokią ir esant. Tiesa, minėtas būrelis, atrodo, palaikė visus be išimties į sceną lipančius dalyvius, tad vakarui baigiantis buvo jau kiek prikimęs ir gerokai pabodęs.
Nuostabą kėlė dar vienas dalykas: kiek atsimenu, nei slam poetai, nei publika, nei vedėjas niekada specialiai neribojo skaitomų tekstų tematikos. Šį kartą, tikriausiai įkvėpti ką tik iš kirpėjo kėdės išlipusio Žygimanto Mesijaus Kudirkos puikaus eilėraščio apie religinius ir kitus stebuklus, dalyviai masiškai pasirinko skaityti kuo labiau su dvasingumu susijusius kūrinius. Sprendžiant iš tekstų, daugumai dvasingumas vis dar daugiausia asocijuojasi su melancholija, prislėgtumu, liūdesiu ir tuo, ką (daugiausia vyresni) kūrėjai pakylėtai vadina egzistenciniu nerimu. Antroje vakaro dalyje skaityti tekstai buvo kupini tokių dirbtinokai graudulį keliančių ir į dainuojamosios poezijos romantiškumą pretenduojančių nuotaikų. Skambėtų įdomiai, jei ši sritis nebūtų pripildyta jau labai nuvalkiotų štampų ir „madingų“ su dvasingumu siejamų vaizdinių, kuriais daug kas iš slam dalyvių mielai naudojosi.
Laimei, tokių tekstų slam dalyviai turėjo nedaug, o galiausiai atrankos būdu į trečią turą patekusių Beno, Kudirkos ir Adomo charizma neleido ilgai užsisėdėti melancholijos valtelėje. Tiesa, pirmi du autoriai deklamavo jau ne kartą nuo slam’erių scenos skaitytus kūrinius. Tačiau juk kiekvieną kartą tas pats tekstas suskamba kitaip, juo labiau kad varžovų performatyvumas liejosi per kraštus. Poetiniais eksperimentais pagarsėjęs Benas auditorijos širdis „užkariavo“ rafinuotu žodžių žaismu ir intelektualiniais viražais, Adomas Skelling Strazdas – aksominiu balsu ir šalta (cool) savim pasitikinčio reperio ramybe, Kudirka – neprilygstama ironija ir natūraliai jam būdinga ekspresija. Pagrindinį prizą, kuris per trejus metus spėjo „išaugti“ nuo 10 iki 20 litų, simboliškai perduodamų iš rankų į rankas, pasidalino Adomas ir Kudirka, nes netgi „fanų klubas“ nesugebėjo apsispręsti, už kurį balsuodami žviegs garsiau ir ilgiau. Tiesa, jis nesugadino puikių įspūdžių ir įsitikinimo, kad slam skaitymai Lietuvoje vis labiau klesti ir populiarėja. Norėčiau to ir palinkėti, slaptai tikėdamasi, kad slam populiarumo teritorija laikui bėgant išeis už sostinės ribų ir iš mažesnių miestų privilios dar daugiau „netašytų deimantų“.
