AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Vienas lauke karys

Gintaras Zinkevičius, Kareivio dienoraštis: 1983–1985, Vilnius: Artbooks, 2014

Aleksandra Fomina
Nr. 35 (1096), 2014-10-10
Gal kam nors sunku patikėti, bet ir šiais laikais socialiniuose tinkluose yra teigiančių, kad sovietinė kariuomenė buvo „išvaduotojų armija“, išlaisvinusi Lietuvą nuo nacistų, o tarnavimas joje kančiose užgrūdindavo „tikrus vyrus“. Tokia nuomonė sklinda ne tik iš nostalgiją sovietmečiui jaučiančių asmenų (kurių dauguma tuomet dėl savo užimamos privilegijuotos padėties nepatyrė sistemos žiaurumo), bet ir iš jaunuolių, įtikėjusių autoritarinio režimo pranašumais. Demokratijos, informacijos sklaidos ir politinio skaidrumo amžiuje toks mąstymas atrodo protu nesuvokiamas, kaip ir tikrosios Rusijos kariuomenės, nedaug kuo besiskiriančios nuo sovietinės, Rytų Ukrainoje šiais metais vykdomi veiksmai. Matyt, kad patogus tikėti, gražiai supakuotas melas yra lengvesnis masalas nekritiškam protui nei sudėtinga, daugialypė, „neskani“ tiesa.
 
Informacijos apie SSSR praktikuotą smurto sistemą sklaidos laikais netrūksta ir tikinčių, kad sovietinėje kariuomenėje dominavusi valdymo sistema, žinoma kaip „dedovščina“ (pažodžiui išvertus – daugmaž „senių valdžia“, kur trumpiau tarnavę kareiviai besąlygiškai paklūsta ilgiau tarnavusiems), yra būdinga kiekvienai kariuomenei kaip neatsiejama jos dalis – nors visi, susidūrę su tarnyba kitų Europos šalių kariuomenėje, galėtų nesunkiai patvirtinti, kad šis reiškinys ten yra netgi teoriškai neįmanomas. Gintaro Zinkevičiaus knyga „Kareivio dienoraštis“ su trumpais vaizdų komentarais ir puikia Agnės Narušytės įžanga yra vienas iš neįtikėtino svarbumo dokumentų, neleidžiančių tokioms pažiūroms plisti. Vis dar norintiems sovietinę kariuomenę idealizuoti, reikėtų „Kareivio dienoraštį“ atidžiai sklaidyti, o įžangos tekstą mokytis atmintinai, kad įsisąmonintų, jog į šią „vyriškumo mokyklą“ patekusiems „tekdavo iškęsti mušimus, kankinimus ir pažeminimus nesiskundžiant, dirbti visus juodus darbus ir tenkinti vyresnių kareivių norus. [...] mažai kas žinojo, kad daug kareivių mirdavo ar nusižudydavo pirmaisiais tarnybos metais. O tie, kurie išgyvendavo, grįžę į civilinį gyvenimą kentėdavo nuo alkoholizmo ir depresijos, būdavo linkę smurtauti ir sunkiai toleruodavo kitokį požiūrį.“ (p. 2)
 
Kadangi fotografavimas SSSR kariuomenėje, kaip ir dauguma dalykų sistemoje, buvo griežtai reglamentuojamas ir eiliniams draudžiamas, Zinkevičiaus albume žiaurumo išraiškos užfiksuotos daugiausiai tekste, o nuotraukose – vos įžiūrimos. Įžangos tekstas yra tarsi albumo „slaptas dugnas“, išsamiai paaiškinantis plika akimi nepastebimą kareivių gyvenimo realybę, slypinčią už tariamai buitiškų vaizdų. Iš žiūrinčių į kadrą veidų nesimato, kuris yra „gerasis“, o kuris „blogasis“, – dauguma dėvi tam tikras ne tik kariuomenei, bet ir visai sovietinei kasdienybei įprastas kaukes, iš kurių neįmanoma pamatyti nei sadistinių polinkių, nei baimės, nei psichologinės įtampos. Taip, kartais vaikinai susipeša, bet juk čia – natūralūs, nekalti „berniukų žaidimai“ – tik štai gestas, kuriuo kareivis Matola užčiaupia burną kareiviui Probakui (jo latviška pavardė kone vienintelė parašyta lotyniškom raidėm – autorius pagarbiai surašė nuotraukose, ypač portretinėse, užfiksuotų žmonių vardus, pavardes, kai kurių ir tėvavardžius), atrodo visai nejuokingas ir gerai ištreniruotas, kaip ir plėšri smurtaujančiojo veido išraiška. Apsimetinėjimas tiek įaugęs į kraują, kad tik žinantis, jog smurtas kariuomenėje egzistavo kiekviename žingsnyje, gali jį pamatyti ir atskleisti iš detalių, pozų, gestų, laikysenos. Ir civiliniame gyvenime visi buvo verčiami apsimetinėti, meluoti, vaidinti, kad viskas gerai, gesinti nežmonišką įtampą neutraliomis, „pasinėmis“ veidų išraiškomis, kad nepasitenkinimas netaptų dingstimi apkaltinti Tėvynės ir socializmo išdavyste...
 
Dviveidiškumą dažnai buvo net sunkiau pakelti nei fizines smurto apraiškas, nuolatinį alkį, skurdą ir beprasmybę: „Užuot kovoję su priešu, kareiviai atlikinėjo beprasmes užduotis, kurias jiems priskirdavo dykinėjantys karininkai, o paskui marino laiką išradinėdami žiaurius pokštus“ (p. 2). Zinkevičiaus nuotraukos ir jas paaiškinantys komentarai puikiai atspindi tai, kas iš tikrųjų vyko SSSR: už taikaus, ramaus gyvenimo fasado slypėjo didžiulis nerimas, baimė, absurdas ir tragizmas. Todėl jaunuoliams, nepatyrusiems sovietinės sistemos kasdienybės, būtinai reikia žinoti tų dienų nuotraukų kontekstą, nes vaizdai savaime atrodo gana nekalti. Vien pozų negrabumas ir sunkiai suvaldomos, tik kai kur veiduose atsispindinčios „negatyvios“ emocijos išduoda didžiulį kasdien patiriamą stresą, kurio galo nesimatė ir nenusimatė.
 
Gintaro Zinkevičiaus nuotraukose ši sunkiai pakeliama atmosfera užmaskuota daugumą atvaidų dengiančiomis „dėmėmis“, kurios yra tyčinis profesionalaus fotografo triukas. Nešvarumai, migla, tarsi išsiliejęs muiluotas vanduo, paslaptingas „nuodingas“ švytėjimas, voratinkliai ar pamazgos išryškina, kaip kareivio dienos buvo vienodai „išpeckiotos“ sunkiai pakeliamų emocijų, smurto, skurdo, purvo ir fizinio nuovargio. Dar labiau aptemdydavo jauseną žinojimas, kad vargstama dėl niekam nereikalingų, beprasmių, parodinių veiksmų: „6 val. mus pažadindavo ir kažkur bėgdavome maždaug vieną kilometrą. Vėliau, jei matydavo karininkai, kilnodavome rankas ir kojas arba visaip kraipydavomės. Jei nebūdavo sniego, dar turėdavome pasivolioti ant žemės.“ (p. 112). Vadovybės žvilgsnis čia tampa lemiamu veiksniu: vergijoje viskas vyksta dėl to, kad nebūtum nubaustas neatitikdamas reikalavimų. Smurto hierarchijoje „Didysis Brolis“ egzistavo kiekvienam, netgi aukšto rango karininkai nesistengė dirbti, nes žinojo, kad tai beprasmiška. Jų pakumpusios figūros, persikreipusios nugaros byloja (p. 7) apie „parodinį“, fasadinį fizinį pasirengimą, vykdomą tik dėl akių. O ir prakiurę tinklai, surūdiję laipteliai, vietoje ratų po mašinomis pakištos plytos, negrabi, šiurkšti, žmogui „nedraugiška“ ir tarsi tik teoriškai pritaikyta, „smūgius mėgstanti“ sovietinė karinė technika (p. 43, 69, 91, 99) nesuteikė nė mažiausio šanso laimėti jokio karo. Šie nuotraukų epizodai nejučiomis priminė Viktoro Pelevino romane „Omonas Ra“ aprašytas sovietinių kosmonautų pratybas, kuriose „įrangą“ sudarė sudėvėtos antklodės, rėčiai, virvės, folijos gabalai ir kiti buitiniai daiktai, iš kurių buvo kuriama skrydžių į kosmosą butaforija, reikalinga laikraščiuose spausdinamoms oficialioms nuotraukoms padaryti. O ir realių kareivių įgūdžiais valdyti ginklą niekas per daug nesirūpino: „Asmeniškai aš per tarnybą šaudžiau net tris kartus“ (p. 113).
 
Požiūris į „tėvynės gynėją“ atsispindi net smulkmenose: kareivis tebėra svarbus tik popieriuose ir oficialiuose paraduose, o net minimaliausiu jo patogumu niekas nesirūpina. Beveidė masė tėra „suspenduoti kūnai“ (p. 7) be valios, tapatybės ir sielos, o jų kasdienybė – tik kankinantis „dabar“, įrašytas kareivio Zinkevičiaus eilėraštyje: „nėra nei ateities, nei praeities, tiktai šlykštus DABAR“ (p. 65). Kai kam pavykdavo psichologiškai išsivaduoti iš tokios dabarties tik skaičiuojant, struktūruojant laiką: giminaitis pasakojo, kad blaivią sąmonę išlaikė kiekvieno mėnesio gale tušinuku apibraukdamas dar vieną iš 24 (būtent tiek mėnesių sudaro 2 tarnybos metus) kareiviško diržo skylučių.
 
Sovietiniam kareiviui kone vieninteliu įrankiu, sugrąžinančiu jam nors kiek individualumo ir primenančiu apie jo asmenybės egzistavimą, tapo fotoaparatas. Net neryškiose grupinėse nuotraukose (p. 83) aiškiai matyti, kaip varginančios rutinos iškankinti dvidešimtmečiai vaikinukai džiaugiasi dėmesiu, kaip atsigauna nors trumpam pakeitę įgrisusią kareivinių aplinką į atokvėpį gamtoje (p. 4), fotografuojasi net tualetuose ir prie šiukšlių (p. 101, 103). Net prastos kokybės nuotraukose matyti, kad veiduose atsispindi jausmai, žvilgsnis stiprus (p. 105), o emocijos autentiškos, nepridengtos melo (p. 97). „Nelegaliai“ akimirkas gaudantis fotografas Zinkevičius išnaudoja ir jautriausias akimirkas, kai žmogus yra labiausiai pažeidžiamas – išvargęs po nemiegotos nakties (p. 41), apsvaigęs (p. 85) ar kvailo šėlo užvaldytas (p. 43) – jis parodo tikrąją savo esybę. Tai labiausiai akivaizdu nuotraukų porose, kur tas pats kareivis nupaveiksluotas su įprastine, kreiva, „dėl viso pikto“ išspausta šypsenėle ir susimąstymo akimirką (p. 85). Nesunku pastebėti, kaip šie kareivių veidai skiriasi nuo sustingusių, parodinių, apsimestinai rimtų išraiškų klausant SSSR himno (p. 61) ar nuo vadų veidų, kuriems apsimestinės rimtumo ir solidumo minos jau tapo gumine, tarsi priaugusia prie veido kauke (p. 35), būdinga visiems SSSR (ir ne tik) valdininkams. Pasipūtęs, kažkuo panašus į viršuje kabantį Lenino portretą vado veidas sąmoningai negrabiu fotografo veiksmu čia pat paverčiamas „nuogo karaliaus“ portretu, kai prarandamas valdingumo ir solidumo suteikiantis „lukštas“.
 
Skvarbiausias ir turbūt sąmoningiausias visame albume žvilgsnis – paties Zinkevičiaus „Autoportretas“ (p. 65) su ironijos kibirkštėlėmis akyse. Būtent neprilygstamas autoriaus humoras, sarkazmas ir kandumas tikriausiai tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, padėjusių jam pačiam išsaugoti sveiką protą ir pagelbėjusių jį išsaugoti kitiems. Simboliškas grupės, kurioje jam teko groti, pavadinimas – „Ryšio patikrinimas“ – tapo puikia metafora tarpusavio santykiams nustatyti. Kartu tai ir ryšio su pasauliu metafora: tvorų ir taisyklių apribotoje erdvėje vis dėlto egzistuoja kažkas, ko galima įsitverti ir laikytis sunkią akimirką. Šios fotografijos, galima spėti, įprasmino Zinkevičiaus būtį tarnybos laikotarpiu, kartu ir iškėlė begalę klausimų apie žmogiškumą ir žmones, kuriuos matai šalia kiekvieną dieną, bet negali pažinti: „Geras buvo mano toks draugas. Pasišnekėdavom apie viską. Tik niekada nesupratau, kodėl jam norėjosi būti jefreitorium?“ (p. 114).
Dabar albumo autorius galėtų šį košmarą aprašyti detaliau, – dėl dokumentikos ir šventos teisybės, kaip neretai daro savo užrašuose buvę tremtiniai ar partizanai, – bet pasirenka netraumuoti skaitytojo. Apie kasdienius išbandymus kalbama tik užuominomis, su šviesiu humoru, nesileidžiant į detales, nemėsinėjant skausmo: „...mus tada daužydavo ištisai: ir automatais, ir spardydavo, ir visa ką“ (p. 1) – baisu ir įsivaizduoti, kas slypi už pastarosios frazės. Bet siaubo aprašymas nėra autoriaus tikslas, jis išsivaduoja nuo jo kurdamas šios absurdiškos „planetos“ kroniką: iš bespalvės, skurdo ir baimės kupinos realybės iškristalizuodamas giliausiai slypintį branduolį. Fotografavimas suartina žmones tarpusavyje, gelbsti nuo visiško savęs praradimo, leidžia naudotis užslėptomis prasmėmis (apie tai išraiškingai kalba „nusikryžiavusio“ kareivio nuotrauka, p. 54) ir jomis žaisti nepriklausomai nuo vadovybės, kuri jų niekada nepamatys, nes nemoka deramai įsižiūrėti. Prie disidentų veiklos nemažai prisidėjęs muzikas ir menininkas Vladimiras Tarasovas yra sakęs, kad prieš sistemą kovoję menininkai scenoje nemosavo vėliavomis šaukdami, kaip nekenčia komunizmo, bet rado gudresnių būdų perduoti šią žinią publikai. Juk būtent dviprasmybės, „slaptas dugnas“ ir užuominos, visa menininkų išmaniai išvystyta Ezopo kalba kadaise suvienijo mąstančius ir maištaujančius SSSR piliečius greičiau ir sėkmingiau nei atviras pasipriešinimas režimui, kurį valdžia „gesino“ vėlgi smurtu. Zinkevičiaus sudarytas „Kareivio dienoraštis“ yra puikus pavyzdys, kaip įmanoma šią kalbą įvaldyti net ir sunkiausiomis sąlygomis.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ