Nustebau sužinojusi, kad ši gatvė susiformavo tik 2008 m. – mano sąmonėje ji užsifiksavo kaip savo dabartiniu pavidalu visada egzistavusi sostinės dalis. Tam tikra prasme taip ir yra –pratarmėje pasakojama išsami gatvės istorija neišvengiamai susijusi su rašančiais, kuriančiais jos gyventojais. Gatvės idėja geriausiai atsiskleidžia per gidą, kuriam sudaryti Milda Ivanauskienė apdorojo milžinišką kiekį medžiagos: literatūros sąraše – net 24 smulkiu šriftu surinkti puslapiai. Itin džiugu, kad sudarytojai pavyko išvengti oficiozinio tono – tekstas balansuoja ties profesionalios menotyros ir kasdienės labiau išsilavinusio piliečio kalbos riba. Bendras leidinio įspūdis sukelia sunkiai apibūdinamus, kasdienybėje nedažnai pasireiškiančius bendrystės, dvasinio artumo jausmus. Pats Literatų gatvės egzistavimas yra tarsi šio santykio, – kaip reiškinio, žvelgiant fenomenologiškai, – įsikūnijimas, neįpareigojanti apžvalga ir netgi savotiškas išaukštinimas.
Tas artumas čia – labai subtilus, geriausiai suprantamas su kūryba (tegu skirtingų sričių) susijusiems žmonėms, kad ir koks atstumas tarp jų būtų laike ir erdvėje. Tai nėra fanatiškas atsidavimas idėjoms, asmenybių garbinimas ar familiarus kišimasis į vienas kito kasdienybę. Literatų gatvėje įamžinti „virtualūs“ gyventojai nėra nei idiliška kūrėjų komuna, nei slapta bendruomenė, nei koks kitoks panašaus pobūdžio „dvasinis kolūkis“. Tačiau visus šiuos žmones sieja labai įdomios sąsajos, kurioms tiksliai suformuluoti gali vėlgi prireikti simuliakro sąvokos. Literatų gatvėje įsikūrusio Modernaus meno centro (MMC) personalas surinko žinias apie čia nuo pat XVIII a. gyvenusius kūrybingus visuomenės veikėjus ir paprašė profesionalių menininkų sukurti jiems skirtus darbus, juos įmontavo į gatvės sienas, o vėliau apie visus šiuos kūrėjus išleido knygą. Galbūt medijų specialistai galėtų išnarplioti, kelinto lygio čia simuliakras.
Menininkai kūrė darbus remdamiesi asmenišku rašančiojo patirties išgyvenimu, kai kas – iš pagarbos autoriui, kai kas – tiesiog idėjos autorių paprašytas, kai kas netgi per klaidą (supainiojus išsirinkto autoriaus ir kito mėgstamo rašytojo pavardes), o kai kas – tik „dėl pliuso“ (pvz., visišką „popsą“ apie Lietuvą parašiusių užsienio autorių atveju). Dažniausias menininko argumentas pasirinkus būtent šį autorių – „nes žãvi“. Apie menininkus pasakojama labiau iš emocinės negu iš profesinės pusės. Atrodo suprantama – net trumpai jų kūrybos apžvalgai reikėtų kur kas daugiau vietos. Autorių santykis ne visur nuosekliai atskleistas, neretai – visai nepaminėtas. Ypač stebina, kai daug dėmesio skiriama gerai žinomam rašytojui, o apie jam dedikaciją sukūrusį menininką nepasakyta nė žodžio (pvz., Czesłovo Miloszo atveju). Dažniau menininkai išsamiau papasakoja apie kūrinio sumanymą, ryšį su autorium, motyvų, medžiagų, technikos ir spalvų pasirinkimą, bet kai kur šios informacijos visai nėra. Ar tai reiškia menininko susikuklinimą, atsisakymą viešintis, ar atsainų „iš pareigos“ požiūrį į autorių, ar elementarų nesugebėjimą motyvuoti savo darbo?
Menininko santykis su autoriumi grindžiamas daugiausia emociniu prisirišimu, o gal net psichologine „priklausomybe“. Ypač akivaizdu tais atvejais, kai vyrams ar jų redaguojamiems leidiniams dedikacijas skiria žmonos ar dukros, nes „atvirkštinių versijų“ – moterų sutuoktinių ar sūnų skirtų kūrinių – visai nėra. Neretai moteris menininkė yra savo garsaus vyro „antroji pusė“, labiau veikianti kultūros ir visuomeninių reikalų srityje nei literatūroje (Nijolė Miliauskaitė, Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Karolina Voicechovskaja-Ciotka, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija Tyzenhauzaitė), bet net apie savarankišką kūrėją prasitariama, kad puikiai tvarkosi virtuvėje (p. 77) arba aptariama jos išvaizda (p. 113) – tokių pastabų apie rašančius vyrus su žiburiu nerasi. Laimei, kadangi projekto sumanytojos ir vykdytojos – moterys, šiuo atveju rašančių moterų kūrybai vis dėlto skiriama tiek pat dėmesio, kiek ir vyrų.
Labai svarbūs knygoje atskleidžiami draugystės, bičiulystės ryšiai. Ne tik praktine prasme – kas kam padėjo įgyvendinti idėją, ką nors gauti, kur nors apsigyventi, bet ir psichologine, išgyvenimo, išlikimo savimi sunkiu laikotarpiu prasme: užfiksuotas dalijimasis svarbiomis mintimis ir idėjomis, moralinis palaikymas persekiojimų, emigracijos, gyvenimo kelio pasirinkimo etapais. Šio daugiasluoksnio dvasinio ryšio dalimi tampa ir skaitytojas. Kai kur mintys teksto pavidalu perduodamos tik per bendraminčius – pavyzdžiui, Vilius Orvidas nepaliko beveik jokių tekstų, Nijolės Miliauskaitės, gyvenusios vyro šešėlyje, kūryba buvo plačiai paviešinta būtent draugų pastangomis. Atidžiau įsiskaičius į autorių istorijas yra aišku, kas sieja visus tikrus menininkus: laisvė. Laisvės būti savimi ir kurti poreikis. Trumpi, nevienodos struktūros autorių asmeninio ir kūrybinio kelio aprašymai, laimei, neįsprausti į chronologijos ar abėcėlės rėmus, parašyti aiškia, gyva kalba, rodo, kad dažniausiai Lietuvoje rašymas prilyginamas asmenybės laisvei, pasipriešinimui esamai tvarkai, kovai dėl teisės likti savimi. Komplikuotu istoriniu laikotarpiu kūrusio autoriaus istorija retai nėra politizuota. Specifinis lietuvių santykis su rašymu, rašytiniu žodžiu neabejotinai kyla iš ilgų priespaudos metų.
Rašančiuosius vienija maištingumas, pasipriešinimas esamai padėčiai, nepasitenkinimas ir iš to atsiradusi paskata veikti, keisti nusistovėjusią tvarką. Kaip sako Milda Ivanauskienė apie Laimoną Tapiną: „Rašant apie kūrybingą asmenybę jam įdomiausias kūrėjo konfliktas su visuomene“ (p. 275). Juk, pasak vienos iš dedikacijas sukūrusių menininkių Martos Vosyliūtės, – „Talentas yra drąsa“.
Šių santykių atskleidimas, viena vertus, kai kam gali sukelti alergiją „švogerių krašto“ fenomenui, kita vertus – sudaryti neįtikėtiną bendrystės įspūdį, kai skirtingų kartų kūrėjai yra šalia vieni kitų, tarsi susisieja, nes knygoje nėra hierarchijos, oficiozinio vienų iškėlimo virš kitų. Visi numeriukais sužymėti rašantieji tarsi iš tiesų „gyvena“ toje pačioje gatvėje, yra kaimynai, o kaimynai kartais pasibara, bet vis tiek vertina vieni kitus ir džiaugiasi būdami kartu – čia ne to lygio visuomenės sluoksnis, kur džiūgaujama dėl to, jog „kaimyno namas dega“. Pagal profesijas gana skirtingi – ne tik rašytojai, poetai, bet ir žodynininkai, kelioninės žurnalistikos autoriai, semiotikai, aklųjų bendruomenės veikėjai, teatro režisieriai, kareiviai, pedagogai, archeologai, – jie unikalūs kaip ir jų kūriniai, kiekvienas ten, kur geriausiai atsiskleidžia, nėra konkurencijos, nors galbūt apie ją ir nutylėta. Ypač smagu skaitant apie senovės autorius: sunku patikėti amžių praraja, atrodo, lyg kalbėtum su dabar gyvenančiu žmogumi. Juk galiausiai visiems rūpėjo tie patys tikslai, siekiai, įvykiai ir reiškiniai. Panašus šiuolaikinis fenomenas tikriausiai būtų Tilto gatvė Vilniuje, kurios legenda ilgainiui nyksta, bet lieka atmintyje, kad čia gyveno ir lankėsi nemažai šiuolaikinių kultūros ir meno veikėjų: poetė Aušra Kaziliūnaitė, režisierė Dalia Survilaitė, dainininkas Šarūnas Petrutis, slam poezijos veikėjas Domas Raibys, poetas Žygimantas Kudirka, grupių „Garbanotas bosistas“, „SC“, „Baltasis kiras“ ir „Kamanių šilelis“ dalyviai, galiausiai ir pati šių eilučių autorė. Gal kada nors ir Tilto gatvė sulauks panašaus įvertinimo ir leidinio.
Vis dėlto nemaloniai stebina, kad leidinyje kūryba smarkiai siejama su tikėjimu. Menininkų darbai siejami su „votais“, visur pabrėžiamos krikščioniškos realijos, o kai kurių autorių (Donaldo Kajoko, Vytauto P. Bložės, kunigų-poetų) atvejais literatūra net tapatinama su religija. Jas vienija į(si)amžinimo klausimas, autoritetų, prasmės ieškojimas, transcendencija, o kalbos tradicijoje žodžiai „šventasis“ ir „raštas“ neatsitiktinai yra „sukabinti“ kartu. Tačiau privalu gerbti ir netikinčiųjų teisę būti ir kurti, o knygoje, atrodo, dvasingumas tarsi automatiškai siejamas su religingumu, kalbama taip, lyg tikintysis būtų savaime geresnis už netikintyjį.
Kitas knygos „minusas“ yra vos jaučiamos provincialumo komplekso užuominos: pavyzdžiui, kalbant apie svarbesnius XX a. pradžios lietuvių poetus, skubama juos lyginti su prancūzų poetais, nors autoritetui sukurti tai visai nebūtina. Čia net iš vaikų poezijos reikalaujama „pačios poezijos paslapties“ (89 p.). Pasakojant apie istorinius įvykius neišvengta netikslumų: Fiodoro Dostojevskio sušaudymo inscenizacijos laikais automatų dar nebuvo, jie atsirado tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Juoką kelia kaimu dvelkiantys apibūdinimai „kritikai profesionaliai atrajoja“ (p. 9), provincialus džiūgavimas „labai daug žmonių įsitraukė“ (p. 73) toliau minint vos tris vyrus, epitetai „nesupainiojamas su nieku kitu“ (21 p.), „nestandartinis intelektualas [...] kalbėjęs ir rašęs tai, ką galvoja“ (p. 107) – juk šioje knygoje visi „nestandartiniai“ ir visi taip rašė! Kaip savotiškas antspaudas skamba Jurgai Ivanauskaitei skirtas sakinys „Pankavusi“ (p. 50), o frazė „sovietinės santvarkos žmogus“ (p. 101) vargu ar ką pasakys sovietmečiu negyvenusiai kartai. Nemalonų prieskonį palieka ir įkyrus aiškinimasis apie autoriaus tautybę (p. 106), be kurios tarsi nėra įmanoma suprasti rašančiojo ir jo tekstų. Viską apibrėžti, į visus asmeninius dalykus įsikišti yra veikiau kaimo bobučių, o ne profesionalių menotyrininkių reikalas. Juk galiausiai visi su Vilniumi susiję autoriai yra palikę literatūroje jo neišdildomą pėdsaką, ar būtų čia gimę ir gyvenę, ar trumpam apsistoję (kaip Stendhalis), ar važiavę pro jį (Anna Achmatova, Nikolajus Gumiliovas), ar dar kitaip su juo susiję – čia yra labai intymus klausimas, kaip ir tautybės, kuria neturėtų remtis literatūros ar kitos kūrybos vertinimai. Vis dėlto davatkiškumo, atrodo, išvengta kad ir necenzūruojant labai negausių keiksmažodžių.
Ir nors vietomis atrodo, kad Vilniaus senamiestis per daug apdainuojamas, tarsi jam ar visam Vilniui trūktų populiarumo, leidiniui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp pažintinės literatūros ir asmeniškesnio, artimesnio profesionalaus požiūrio į menininkus ir meną. Kas nori išsamiau susipažinti su lietuviškai rašančių terpe, gali imti lapą ir sudaryti sąrašą pagal citatas ar įdomiausias sau asmenybes, o su juo keliauti į bibliotekas. „Literatų gatvė. Kultūrinis gidas“ būtų puiki privaloma mokyklinė priemonė, suteikianti galimybę išsirinkti ir literatūros kursą susidaryti patiems. Jei kiekvienas skaitytų, ką nori ir kas tikrai širdžiai miela, gal tuomet moksleiviai taip nekeiktų literatūros pamokų ar egzaminų ir privalomojo interpretacijų rašymo.
