Visą gyvenimą veržiuosi ir krentu

Anna Ostoja. "Pėdos"

Balandžio 22–28 d. Lenkų kultūros institutas kartu su "Forum Cinemas Vingis" ir "Skalvijos" kino centru rengia jau penktąją lenkų kino savaitę. Jos programą sudaro vaidybiniai, animaciniai filmai (juos plačiau pristatysime kitame "7md"numeryje) bei dviejų dalių lenkų videomeno programa "Visą gyvenimą veržiuosi ir krentu". Šią programą sudarė lenkų meno istorikas ir kritikas Sebastianas Cichockis. Jis dalyvaus programą pristatant Vilniuje. Sebastianas Cichockis (1975) – meno istorikas, sociologas, Bytomo šiuolaikinio meno galerijos kuratorius, Kultūros integracijos draugijos "Cross Over" (rengiančios parodas viešosiose erdvėse, už galerijų sienų) vicepirmininkas, bendradarbiauja su įvairiomis šiuolaikinį meną propaguojančiomis įstaigomis ir galerijomis.

Pasak renginio kuratoriaus, videomeno programa atsispindi po 1989 m. lenkų meno išgyventas metamorfozes. Pavadinime panaudota citata iš Władysławo Broniewskio (1897–1962) eilėraščio "Visą gyvenimą veržiuosi ir krentu" pabrėžia herojišką, emocingą, socialiai orientuotą 10-ajame dešimtmetyje plačiai naudotos meninės praktikos modelį.

Pirmoji programos dalis akcentuoja visuomenės sąmoningumo, valdžios ir paklusnumo, simbolių nuvertėjimo, prievartos estetizavimo problemas; antroji – didėjantį gyvenimo institucionalizavimą ir technizavimą bei iš šių reiškinių kylantį bėgimą nuo tikrovės. Taip bandoma atsakyti į klausimą, ar tai kritinio meno – paskutinio romantinio protrūkio lenkų mene – pabaiga? Kaip jis paveikė jaunosios kartos menininkų jautrumą? Ar kritiški menininkai turi ką pasiūlyti šiuolaikiniam žiūrovui? Arturo Żmijewskio ir jam artimų menininkų darbai rodo, kad kritiškai nusiteikusių kūrėjų akiratis platesnis nei 10-ajame dešimtmetyje, o metodai – gudresni, klastingesni. Iš esmės kritinis menas prarado regioninį prieskonį, lenkišką kontekstą, tapo universalesnis. Prieš trejus ketverius metus jame buvo pastebima radikali prioritetų kaita, pastaraisiais metais pasiekta tam tikra pusiausvyra. 10-ajame dešimtmetyje debiutavę menininkai traukiasi iš kraštutinių pozicijų, pradeda domėtis juos supančia tikrove, ją veikti. Būtent šie vadinamieji jaunieji realistai yra pagrindiniai antrojo vakaro herojai. Jie vis labiau domisi lėtinio visuomenės bejėgiškumo problemomis, "tyrinėja" depresiją keliančią prastai suprojektuotų, neprižiūrimų ir pavojingų Lenkijos miestų aurą. Štai keletas pavyzdžių. Dar neseniai buvusi nerūpestinga ir neturėjusi politinių konotacijų Wilhelmo Sasnalo tapyba dabar jau kupina religijos, tarptautinės politikos ir rasinės diskriminacijos aliuzijų. Tai atspindi ir jo paslaptingi amorfiški videofilmai. Su praeities naštos neslegiamu menu sieta Julita Wójcik vis dažniau ima kištis į prasmių perkrautą viešąją erdvę: šalia istorinių paminklų stato smėlio dėžes vaikams, šalia judrios gatvės "augina" darželius, "reguliuoja eismą" pėsčiųjų perėjoje ir t.t. Panašių pavyzdžių nestinga. Skirstymas į rimtą, angažuotą, įsitraukusį į politines ir viešas diskusijas kritinį meną bei į nerūpestingą, ironišką, kasdienybe tesidomintį jaunųjų meną yra pernelyg paprastas ir neteisingas abiejų pusių požiūriu. Abu šie pasauliai vis stipriau susipina ir įkvepia vienas kitą. Nederėtų manyti, kad tai tam tikrų pažiūrų "saulėlydis": tiesiog visuomenę plūstantis menininkas virto menininku, griaunančiu visuomenės pasitenkinimo savimi pamatus ir apverčiančiu realybę aukštyn kojomis. Lenkų menininkai vis dar nori pasakoti įdomias istorijas, o šios retai būna džiugios.

Lenkų instituto inf.