Nauji Leono Striogos regėjimai

Leonas Strioga. Ekspozicijos fragmentas

Nežinia kur glūdi L. Striogos kūrybos magnetizmas, bet ji liejasi į tave it Alfonso Nykos-Niliūno "Motinos dainos" žodžiai, elegiška Jono Aisčio ar Kazio Bradūno minčių sklaida, globaliniai Vaidoto Daunio išsielojimai. Sąlyčio su L. Striogos kūryba niekada negana, kartą pamatęs, ieškosi naujų sandūrų, bandysi keliauti skulptoriaus intencijų takais. Sąmoningai atsisakęs visų lengvų efektų, dailininkas savo darbuose įkūnija pakylėtas refleksijas, dvasines sankaupas, kurios yra žymiai įdomesnės už visas "raizgias akių percepcijas", tolydžio filtruojančias šių laikų meną. Ar ne tokio išgryninto kūrybos rezultato siekė Gustave’as Courbet? "Aš manau, – rašė jis laiške 1854 m., – kad visada užsidirbsiu gyvenimui savo paveikslais, niekada nė per plauką nenukrypęs nuo savo principų, nė kartelio nemelavęs ir nenutapęs nė delnu uždengiamo lopinėlio, kad kam nors įtikčiau..." Nenukrypo nuo savo įsitikinimų ir L. Strioga, dar baigdamas Repino akademiją, diplominiam darbui per naktį perdirbęs skulptūrą, galėjusią sunaikinti jauną kūrėją totalitarinio laikmečio gniaužtuose. Dailininkas prisimena, kad tuometiniai dogmatiniai Repino akademijos reikalavimai stingdė jo kūrybiškumą. Įkvėpimo teko ieškoti Ermitažo salėse, alsuojančiose Rodino, Picasso, Matisse’o kūriniais. Šiandien dailininko kūryba, atspindinti lietuviškos modernistinės skulptūros raidą, eksponuojama ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, JAV, Suomijoje, Izraelyje, yra įvertinta diplomais, medaliais, Nacionaline premija. Gražiausių meno knygų sąrašą papildė solidi Giedrės Jankevičiūtės monografija "Leonas Strioga". Pastaruoju metu kartu su keramike A. Keturakiene paruošęs bendrus projektus Ukmergėje ir Vilniuje skulptorius iš naujo reprezentuoja savo sumanymus parodoje "Atmintis" Kauno paveikslų galerijoje.

L. Striogos kūryba iškyla kaip unikalus postmodernistinės ir tautinės archajiškos jausenos derinys, kur vienijasi asmeniniai išgyvenimai, vaikystės dienų retrospektyva, nauju žvilgsniu prisiliečiama prie devalvuotų vertybių. Gimtųjų namų nostalgija įkvėpė A. Galdiką, V.K. Jonyną, P. Augių-Augustinavičių, M. Shagalą, dar ilgai lekiojusį savo karvučių ir avinėlių danguje. Pasiekęs virtuoziško meistriškumo, L. Strioga vėl grįžta prie paprastų dalykų. Ekspozicijoje "Atmintis" skleidžiasi portretinės, alegorinės ir žanrinės kompozicijos, jungiasi grupėmis, veriasi ravelišku "Bolero" ritmu. Nesuklysi pasakęs, jog šios parodos leitmotyvas – iš praeities atklydusios reminiscencijos, šviesus tėvų namų atspindys: "Noriu godoti, tėvą motiną minavoti", "Medumi apsunkusi tėvo kepurė", "Laiko tėkmė", "Mykaliukas". Skulptūros dvelkia alegorinių paralelių, metaforų jungtimi: "Ant motinos nušveistų grindų belaukiantis šunelis", "Ant motinos nušveistų grindų vaikiški bateliai" ir pan. Aptakias ir monolitines formas keičia grakštus erdvinių elementų ažūras, vertikalios ir diagonalios plokštumos malonina akį sintezuota plastikos kalba. Medžio skulptūrų paviršiai alsuoja nepakartojamu faktūriškumu, virpa lyg po teptuko brūkštelėjimo impresionistų paveiksluose. Trapi šviesšešėlių žaismė prilygsta vibruojančioms rėžtukų linijoms senųjų meistrų graviūrose.

Kiekviena L. Striogos ekspozicija – tai naujas dialogas su žiūrovu, naujas kūrėjo monologas. Nėra čia takoskyros tarp intravertiškų autoriaus pajautų ir globalių apibendrinimų, archaikos ir modernumo. Regis, neegzistuoja riba tarp kūrybinio akto pradžios ir galutinio rezultato. Viskas labai tikra, atvira, nepaslėpta, kaip ir tos pabirusios medžio drožlės ant galerijos grindų, kai, regis, girdi smagų skulptoriaus kirvuko švysčiojimą ar įkvėpimą palydinčios giesmės aidą... Kaskart vis naujai atsiveriančios vizualinio ansamblio erdvės traukia lyg krikštai laiko ir vėjų nugairintoje lygumoje. Kiekvienoje jų glūdi maža paslaptis, kurią iššifravus nebylios medžiagos virsta sakmėmis ar baladėmis. Įsitikini, kad ramus kalbėjimas, kameriniai apmąstymai gali veikti taip pat kaip dramatiškos skulptūros Šartro katedros portaluose. Gerumo aura apgaubtos ir šviesą skleidžiančios figūros tolydžio sklaidosi į naujus būties ir egzistencijos ženklus: "Gyvenimo paliestas", "Rugio dalia – mano dalia", "Pasiklausymas savęs", "Ožkos medaus akys", "Būsena I, II, III".

Neprošal būtų paaštrinus plunksną paieškoti šio vaizdingo trimačio meno sąsajų su lietuvių klasikų proza ir poezija, kaip daro G. Bernotienė, ieškodama vizualinių menų sąveikos J. Vaičiūnaitės poezijoje. Tačiau ar verta? Ar verta L. Striogos kūryboje skaidyti tai, kas taip beatodairiškai vieninga, sukurta tarsi vienu atsikvėpimu? "Statykime katedrą, o ne Babelio bokštą", – kadaise sakė Vytautas Valius. Regis, tuo gyvena ir Leonas Strioga, iš naujo keliaujantis giluminiais atverties takais ir atrandantis vietą nekasdieniškiems savo regėjimams.