Kaip rašyti filmo scenarijų?

Jessica Lange ir Dustinas Hoffmanas filme "Tutsi". 1982 m.

Kiekvieno gyvenime būna momentų, kai pagalvoji – "visai kaip filme", o kartais – "taip net filmuose nebūna!". Nors per daugiau nei šimtą metų kine, atrodo, buvo jau visko. Tačiau išgyventa patirtis visada unikali – nesvarbu, kad egzistuoja gal tik septynios istorijos, į kurias galima sutalpinti didžiuosius ir mažuosius žmonijos pasakojimus. Taigi kiekvienas turi šansą parašyti bent jau vieną įdomų scenarijų. Tačiau tai visai nėra paprasta, nes spalvingiausia biografija gali įklimpti nuobodžioje savianalizėje, o pilkiausia diena gali netikėtai nušvisti stebuklu, net jei jis matomas tik juodosios komedijos rėmuose.

Tuo galėjo įsitikinti visi, balandžio 5–7 d. dalyvavę Simono van der Borgho scenarijaus rašymo seminare ALF, kurį organizavo Europos Media programų biuras ir Britų taryba Lietuvoje. Scenarijų autorius, režisierius, aktorius, dėstytojas ir scenarijaus rašymo konsultantas Simonas van der Borghas iš karto prikaustė auditoriją. Jis ne tik išdėstė scenarijaus rašymo principus, eigą ir skaitymo būdus, bet ir iliustravo savo teiginius ekspromtu suvaidintomis scenomis ir kino filmų epizodais.

Įsimylėjęs istoriją

Geras sportininkas iš pradžių turi gerai apšilti pats, o geras scenaristas apšildo sustingusią auditoriją intriguojančiu pasakojimu. Simonas van der Borghas iš pradžių papasakojo istoriją iš studentavimo laikų, kai norėdamas įrodyti savo aktorinius sugebėjimus turėjo dėstytojui vaizduoti, kad spaudžia citriną sėdmenimis. Žinoma, pasakojime buvo daugiau juokingų ir baugių detalių, tačiau viskas baigėsi gerai. Ši, regis, nieko bendra su seminaru neturinti istorija parodė, kad: a) seminare nebus neliečiamų temų; b) visokia patirtis yra vertinga, tik reikia mokėti ją papasakoti; c) Simonas van der Borghas – talentingas žmogus, mokantis pasijuokti iš savęs. Jam artimesnis sokratiškasis požiūris – kai keliami klausimai, o ne platoniškasis, kai ieškoma tikrosios (anapusinės) esmės. Todėl seminaras buvo interaktyvus – dalyviai patys siūlė atsakymus ir kėlė klausimus. Tiems, kurie ten nebuvo, ir pristatau šiuos seminaro konspektus.

Kiekviename scenarijuje yra trys pagrindiniai elementai: veikėjas, pasakotojas ir žiūrovas (auditorija). Paprastai tariant, scenarijai – tai istorijos, kaip kažkas baisingai ko nors trokšta ir patiria sunkumų siekdamas tikslo. Taigi reikia atsižvelgti į tai, kas yra tas "kažkas" (veikėjas), ko ji/s trokšta (istorija), ką pasiryžęs dėl to paaukoti (ar smarkiai rizikuoja, ar viską stato ant kortos, nes jeigu ne – ar verta jaudintis?) ir kokius sunkumus patiria. Dramatiškumas kuriamas įveikiant kaskart vis sudėtingesnes kliūtis (fizines, psichologines ir pan.). Tai galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Herojus prieina pirmą sieną ir ją perlipa; antroji – daug aukštesnė ir platesnė, taigi jis ją apeina; trečioji – per aukšta perlipti ir per ilga apeiti, taigi jis prasikasa po ja; ketvirta siena atrodo neįveikiama, tad herojui belieka ją sudaužyti.

Pagrindinis herojus yra tas, kuris priima sprendimus ir taip išjudina pasaulį (acting is re-acting). Ypatinga įtampa pasiekiama išorines herojaus reikmes (siekiamą tikslą, pvz., karjerą) supriešinant su jo vidiniais poreikiais (tarkim, dvasios ramybe, meile ir pan.). Pavyzdžiui, filme "Tutsi" Dustino Hoffmano herojus siekia vaidmens ir, persirengęs moterimi, galiausiai jį gauna, tačiau įsimyli kitą aktorę, kuri nenutuokia apie jo metamorfozę. Trokšdamas meilės jis turi liautis vaidinęs ir tapti savimi. Bet juk įrodyti savo aktorinius sugebėjimus buvo didžiausias jo tikslas.

Dar iš Aristotelio "Poetikos" žinome, kad tragedijos (kaip ir scenarijaus) pagrindą sudaro penki svarbiausi momentai: 1) ekspozicija, kur susipažįstame su veikėjais ir kita informacija, be kurios nesuprastume istorijos; 2) konfliktas tarp protagonisto ir antagonisto; 3) krizė; 4) katastrofa arba kulminacija; 5) katarsis – dvasinio apsivalymo jausmas, kilnaus pasiaukojimo sužadinta pakylėtumo būsena.

Visi kažkada girdėjome apie šiuos principus, tačiau seminare jie pavirto "palapinės kuoleliais", ant kurių bandėme užtempti jau pastatytų ir būsimų filmų scenarijus. Kad istorija būtų įdomi ir įtikinama (ne gyvenimo, bet filmo kontekste), filmo veikėjai ir situacijos turi keistis, susitikimus keisti išsiskyrimai, džiaugsmą – neviltis ir pan. Kone kiekvieną istoriją (ypač meilės) galima paversti savotiška kardiograma, kur iš pradžių pagrindiniai herojai susitinka ir susižavi, tada iškyla nenumatyta kliūtis, filmo viduryje išryškėja didžiausi prieštaravimai ir baimės, o paskui istorija vystosi priklausomai nuo to, kokia bus pabaiga. Jei laiminga (in balance story), tai priešpaskutinėje dalyje mylimieji turi išsiskirti, kad supratę klaidas ir ryžtingai pasikeitę, pabaigoje susitiktų "ilgam ir laimingam gyvenimui". Puikus pavyzdys – romantinė komedija "Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės". O jei priešpaskutinėje dalyje įsimylėjėliai yra kartu, vadinasi, pabaigoje jie išsiskirs (out of balance story) – kaip Romeo ir Džiuljeta. Būna ir mišraus tipo – saldžiarūgščių istorijų, kurias taip mėgsta Woody Allenas. Jo filme "Enė Hol" pagrindinės herojės istorija baigiasi laimingai, o antagonisto – ne.

Žinoma, visokios schemos kuriamos tik tam, kad būtų galima jas keisti ir perdirbinėti. Kaip pajuokavo Simonas van der Borghas, jos praverčia tada, kai scenarijaus rašymas "stringa", o jei jus gena įkvėpimas, reikia klausyti širdies balso ir dirbti, o ne braižyti kreives. Tačiau pasakojimo struktūros analizė labai praverčia bandant išsiaiškinti, kodėl vieni filmai įtikina, o kiti ne. Visada stebėdavausi, kodėl optimistiškiausi filmai mane varydavo į giliausią neviltį. Tiesiog gyvenimo patirtis šiaušėsi prieš tokį svaigų herojų skrydį, kai išsvajotas tikslas pasiekiamas be jokių pastangų. Tokiomis karamelinėmis komedijomis dažnai šeria Holivudas. O skandinavai (ir jų rūstaus tragizmo dvasiai artimi lietuviai) dažnai perlenkia į kitą pusę – viskas blogai ir eina tik blogyn. Tarsi tragiška pabaiga yra kažkoks savipakankamas meninės kokybės ženklas.

Tačiau koks gali būti interaktyvus seminaras be humoro ir praktinių patarimų? Jei rytoj ruošiatės kurti filmą, štai dešimt dalykų, kuriuos kiekvienas režisierius turėtų žinoti (pagal Kim Adelman): 1) prisimink – tu negydai nuo vėžio; 2) būk egoistas! 3) nebūk pašlemėkas; 4) nedaryk visko pats – išmok bendradarbiauti; 5) protingai surink komandą; 6) įtrauk filmavimo grupę į tai, ką darai; 7) būk pasiruošęs ir organizuotas; 8) mėgaukis procesu; 9) rūpinkis savo sveikata; 10) nešiok beisbolo kepuraitę.

Filmų žanrai – tramdomieji marškiniai ar instrukcija žiūrovui?

Antroji seminaro diena buvo skirta filmų žanrams. Ir nors dabar vis daugiau kuriama mišrių filmų, o žanrinis skirstymas kai kuriems lakios fantazijos kūrėjams gali atrodyti kaip pančiai, tačiau visai jų atsisakyti neįmanoma – pirmiausia todėl, kad jie padeda žiūrovams susigaudyti, ko galima laukti iš filmo. Juk labai tikėtina, kad aštrių pojūčių mėgėjas eis į trilerį ar siaubo filmą, o paaugliai berniukai rinksis veiksmo ar kovinius filmus.

Žanrų užuomazgų galima rasti jau gilioje senovėje, pradedant Gilgamešo epu ir graikų tragedijomis. Tam tikrų pasakojimo formų populiarumą visada lemdavo ir socialinės bei politinės aplinkybės. Kai graikai pavargo nuo tragiško patoso ir didingų herojų, atsirado komedijos – žmonės troško matyti ne herojus, o panašius į save. Komedijos buvo vulgaresnės, nešvankesnės ir rodė ne taurius idealus, o kaimiečių gyvenimą. O kai Atėnams iškilo grėsmė, satyros žanras dingo kone per naktį, nes pavojaus akivaizdoje jis netenka galios (tai aktualu ir dabar – pasijutę nesaugūs amerikiečiai liovėsi šaipytis iš G.W. Busho). Panašiai atsitiko kino vesternui, šlovinusiam Amerikos kūrimąsi ir vystymąsi ir iš tiesų paremtam ne istorine tiesa, bet mitologiniu baltųjų žemės vaizdiniu. Dabartiniai tyrimai rodo, kad JAV kūrimosi pradžioje 95 proc. kaubojų buvo ne baltieji. Tačiau auditorija nenori tiesos – ji nori mito. Ypač vesternuose ar filmuose apie agentą 007. Niekam nepatiko, kai viename iš filmų Džeimsas Bondas įsimylėjo, vedė ir neteko žmonos – kam reikalingas verkiantis herojus? Jo vidinis gyvenimas ir dvejonės auditorijos nedomina – Bondas turi mikliais triukais sutvarkyti priešus ir ironiškai šypsodamas išgelbėti pasaulį. Taigi žanro galimybes smarkiai veikia auditorija. O žanrų transformacijos turi atspindėti laikmečio pokyčius, kitaip liks nesuprastos. Tačiau žanro suvokimas ir taikymas – subjektyvus, tai nėra objektyvi duotybė. Todėl ir neįmanoma nubrėžti tikslių žanrų ribų – jos nuolat keičiasi priklausomai nuo laiko, auditorijos, istorinio ir kultūrinio konteksto. Žanrai tarnauja filmų tipologizacijai, o ši gali remtis skirtingais parametrais: laiku (istoriniai filmai), šalimi (Australijos, Prancūzijos, Honkongo filmai), režisieriumi (Hitchcockas, Kubrickas, Tarantino), technologija (animacija, dogma), serijiškumu (Džeimas Bondas), stiliumi (film noir), struktūra (laiminga pabaiga, retrospektyvinis pasakojimas), dislokacija (art house, multiplex, drive-in), rinka (TV serialai), auditorijos grupe (paauglių, suaugusiųjų, filmai visai šeimai), biudžetu (mažo biudžeto, nepriklausomas, "blokbasteris"), problematika (rasinė, gėjų ir lesbiečių) ir pan.

Retas menininkas gali leisti sau prabangą "negalvoti" apie auditoriją. Gali kilti klausimas – iš kur tas begalinis "Bridžitos Džouns" populiarumas? Žinoma, milijoniniai knygos tiražai jau yra tam tikra sėkmės garantija. Bet nemažiau svarbu išsiaiškinti, kas daugiausia vaikšto į filmus. JAV atlikti tyrimai parodė, kad didžiausią ir finansiškai pajėgiausią auditoriją sudaro 25–35 m. moterys, 35–45 m. moterys sudaro didžiausią televizijos auditoriją. Būtent jaunoms moterims ir kuriami vadinamieji "Chick flick" (paukštyčių filmai) a la Bridžita Džouns.

Simonas van der Borghas plačiau analizavo keturis žanrus: vesterną, romantinę komediją, trilerį ir siaubo filmą. Pasak jo, filmo žanrą gali nurodyti ir tema, ir aplinka, ir veikėjai, ir stilistinės priemonės – ir negalima jų bet kaip suplakti. Garsus siaubo filmų meistras Alfredas Hitchcockas teigė, kad yra dviejų tipų filmai – pabėgimo (escape) ir persekiojimo arba siekimo (pursue). Gal ir tiesa – juk daugelyje filmų herojus arba kažko siekia, arba nuo kažko bėga. Pasak Christoperio Bookerio (ir ne tik jo), egzistuoja septyni pagrindiniai siužetai arba archetipinės istorijos: 1) iš skurdžių į turčius (Pelenės istorija); 2) ilga kelionė siekiant didelio tikslo ("Odisėja", "Žiedų valdovas"); 3) kelionė ir grįžimas ("Alisa stebuklų šalyje", "Robinzonas Kruzas"); 4) komedija (įvairūs maskaradai, "Tutsi", "Revizorius", "Džiaze tik merginos"); 5) tragedija ("Karalius Lyras", ‚Lolita", "Faustas"); 6) atgimimas, prisikėlimas ("Miegančioji gražuolė", "Šrekas"); 7) kova su pabaisomis ("Drakula", agento 007 istorijos). Taigi viskas jau parašyta, todėl svarbiausia – užpildyti šias schemas tikra, išgyventa ir įdomiai perteikta savo gyvenimiška patirtimi.

Kas (ne)bijo Simono van der Borgho, arba Pasirašyk pats

Paskutinioji diena buvo skirta praktiniams užsiėmimams – seminaro dalyviai skaitė ir analizavo savo parašytus scenarijus. Kas mano, kad tai labai paprasta – tepabando. Vis dėlto tai išmokstamas dalykas – tą galėjai pajusti, kai savo scenarijus pristatinėjo anksčiau panašiose kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavę režisieriai ir scenaristai. Pagrindinė lietuviškų filmų bėda ir yra pernelyg išplaukusi struktūra. Mūsų kino mokykla labai stipri vizualumu, netikėtais plastiniais sprendimais, nuotaikos kūrimu. Bet dažnai pritrūksta intriguojančios gyvai papasakotos istorijos, kuri rezonuotų su dabartinės auditorijos patirtimi, o ne tik su kūrėjų vizijomis.

Norėtųsi aptarti įdomiausius scenarijus, bet nežinau, ar jų autoriai sutiktų su dar nerealizuotų idėjų išviešinimu. Geriau palauksiu filmų. Tačiau net ir nesėkmingi bandymai buvo labai naudingi profesionaliems ir žaliems (kaip aš) scenarijų rašytojams. Nes rašydamas tik sau negali atsiplėšti nuo visos turimos informacijos, o auditorijos klausimai ir tikslūs Simono van der Borgho komentarai (nevengiant pasišaipyti iš lietuviško tragizmo) padėjo pajusti ribą tarp norimo pasakyti ir pasakomo, tarp to, kaip supranti tu, ir kaip supranta klausytojai (žiūrovai). Aš sau išsiaiškinau, kad asmeninė tiesa nebūtinai tampa menine tiesa. Ir apskritai, kaip pastebėjo šmaikštusis dėstytojas, "tiesa yra pats pavojingiausias dalykas dramoje". Taigi – laisvę fantazijai ir prie kompiuterio! Net jei nepavyks parašyti genialaus scenarijaus, kuris visiems patiktų, tai bent jau kažką naudinga sau tikrai išsiaiškinsite. Juk filmų eroje scenarijaus rašymas – ne tik profesija, bet ir puikus autoterapijos būdas. Norintys išbandyti savo jėgas gali nemokamai pasiskaityti filmų scenarijų interneto puslapyje www.script-o-rama.com.