Neregimosios realybės žvalgymai

Vytautas Dubauskas. "Slinktys". 2004 m.

Pastaraisiais metais vis dažniau kalbame apie tapybos atgimimą ir pačių tapytojų pastangas rengti temines parodas. Prisimename Gintaro Palemono Janonio organizuotas apžvalgines Vilniaus tapytojų ekspozicijas ir neblėstantį Kauno tapytojų entuziazmą. Po pernai sėkmingai startavusio Lino Liandzbergio projekto "Naujojo romantizmo taktikos" štai jau antrą savaitę galime apžiūrinėti Ramūno Čeponio surengtą parodą "Realybė X abstrakte" galerijoje "Intro" Vilniuje. Šįkart parodos kūrėjas, pats tapantis abstrakcijas, kviečia vienuolika autorių, daugiau ar mažiau nuosekliai pasirinkusių abstrakčiosios tapybos kelią. Kuratorių domina, "kokias tiesas atranda menininkas grynosios formos kalba", kokia yra abstrakčiosios tapybos slinktis poetikos ar muzikos link (neatsitiktinai parodos pristatymo metu kūrinį "Contrapizziarco" atliko kontrabosininkai Arnoldas Gurinavičius ir Vytis Nivinskas). Todėl Ramūnas Čeponis aiškiai įvardija jam artimas problemas: "Kiekvienas objektas, gyvas ar negyvas, be jo matomo vaizdo, turi savo vidinę formą ir tiesą. Per matomąją aplinką suvokiama nematomoji Realybė, atskleidžiama abstrakčia forma, gryna forma. Kas toji REALYBĖ?" Į šį abstrakcijos esmės klausimą spalva, dėme, tonu, faktūra, tūriu, linija atsako dauguma parodos eksponatų.

Kas gi tie vienuolika išrinktųjų, atstovaujančių lietuvių abstrakčiajai tapybai? Parodoje nematome mūsų abstrakcijos klasikų – Antano Eugenijaus Cukermano, Rūtos Katiliūtės, Dalios Kasčiūnaitės – darbų. Paveikslo sukūrimo data nedomino parodos rengėjo, todėl atsisakymo dalyvauti motyvas, spėju, bus susijęs su kontekstu, daugiausia erdvių specifika (vienoje salėje – dirbtinis apšvietimas, be to, didžiuliai buvusios spaustuvės plotai neretai niveliuoja itin asmenišką, intymų santykį su paveikslu). Vyriausiajai tapytojų kartai parodoje atstovauja Leonas Linas Katinas ir Raimondas Martinėnas, o jauniausiajai – Eglė Ridikaitė, Jurga Barilaitė ir Irma Leščinskaitė. Taigi – daugiausia keturiasdešimtmečių penkiasdešimtmečių kartos vilniečių (Ramūnas Čeponis, Vytautas Dubauskas, Aistė Jurga Krasauskaitė) ir kauniečių (Eimutis Markūnas, Antanas Obcarskas, Arūnas Vaitkūnas) kūryba.

Dar nuo Herberto Reado laikų stengiamės nagrinėti skirtingas abstrakcijos linkmes atsižvelgdami į tai, kuris menininko požiūris į pasaulį dominuoja. Ar tai daugiau emocinis santykis, pasižymintis laisva, spontaniška kūryba, ar intelektualus tyrimas, grindžiamas racionaliomis, labiau apibrėžtomis formomis? O gal metafizinis žvilgsnis, kurį lydi intuityvi, asociatyvi abstrakcija? Sunku būtų šią modernistinę nuostatą šiandien adekvačiai taikyti, kadangi šių laikų menininkų pasaulio samprata yra labiau eklektiška, viename kūrinyje jungianti kelis aspektus (tarkim, Lino Leono Katino kūriniuose tolygiai ryškėja visi trys – emocinis, intelektualus ir metafizinis – lygmenys). Spontaniškumas ryškesnis ekspresyvia tapysena grįstose kompozicijose, nors vieni autoriai daugiau dėmesio skiria spalvai ir faktūrai (Vaitkūnas, Martinėnas), kiti – dėmei ir tonui (Dubauskas, Barilaitė), treti – faktūrai ir linijai (Leščinskaitė, Krasauskaitė). Aiškiau apibrėžtose kompozicijose (Obcarsko, Čeponio, Markūno darbuose) vėl pastebime vidinį dvylipumą, kuris jungia konceptualias formos paieškas ir jutiminę medžiagos sampratą. Ieškodami tariamo aiškumo grįžtame prie abstrakčiojo ekspresionizmo arba potapybinės abstrakcijos. Bandydami išoriškai ieškoti paralelių tarp gesto tapybos principų ir Vaitkūno, Dubausko tapybos arba analogiškų išeities pozicijų, gretindami Barnetto Newmano ir Čeponio ar Franko Stellos ir Obcarsko kūrinius vėl patenkame į tam tikrą aklavietę, nes iš pažiūros itin racionalūs Obcarsko darbai, regis, gerokai emocingesni nei tapybiškos Čeponio kompozicijos. Postmodernistinių nūdienos sąlygų komplikuotus abstrakcijų pavidalus sunku vienareikšmiškai vertinti net renkantis asociacijų išeities laukus – ar būsenų peizažus, ar situacijų interjerus, ar buvimo aplinkybių istorijas. Todėl Vaitkūno kompozicijos branduoliu tampa vaikiškas žaislas – bilijardas, o Dubausko abstakcijų – mašinų kapotų ornamentavimas, dekoravimas aukso "tvarsčiais".

Asmeniškai man įdomiausi šioje parodoje pasirodė trijų autorių darbai. Visų pirma – 2004 m. Antano Obcarsko kompozicijos "Juodoji poema apie iliuzijų praradimą" ir "Trys klaidingos plokštumos". Aiškioje geometrinėje jų struktūroje įžvelgiau ypatingą egzistencinį rituališkumą: tarsi tamsiame fone kryptingai dėstomi šviesaus silikoninio dažo punktyrai primintų vidinio švarinimosi procesą (lyg dantų pasta ant šepetėlio). Toliau – 2004 m. Vytauto Dubausko tapyba ("Slinktys", "Saulės slėnis", "xxx"), kurioje išskirtinę reikšmę turi vidinė spalvinių dėmių šviesa, sklidina psichologiškumo. Ir 2001 m. Eglės Ridikaitės diptikas "Peizažas I–II", kuriame ant susiūtų skirtingos faktūros natūralios drobės skiaučių aptikau mįslingus užrašus "kiškį (zuikį)" ir "myliu".