Nuogi dilgelėse

"Šalia jūsų"

Algimanto Maceina dokumentinio filmo "Šalia jūsų" premjera – iš tų lauktųjų, nes kiekvienas, tegu ir ne visada iki galo pavykęs jo filmas žada netikėtumą. Filmo herojumi Maceina pasirinko fotografą Rimaldą Vikšraitį, ir už Lietuvos ribų garsėjantį savo drastiškais Lietuvos kaimo degradavimo vaizdais. "Šalia jūsų" – meistriškas portretas, paneigiąs visas žanro taisykles. Filmo herojaus niekas nepristatinėja ir neliaupsina, jis pats taip pat nekalba nei apie savo praeitį, nei apie kūrybos metodą. Režisierius tiesiog įterpia į filmą mėgėjiškoje juostoje Vikšraičio kadaise užfiksuotą kiaulės skerdimą ir taip sukuria laiko distanciją, kuri dar labiau pabrėžia, kad aplink filmo herojų niekas nesikeičia. Keičiasi tik jis pats – pirmosios pastangos užfiksuoti supančią tikrovę dabar atrodo gana švelnios, ne tokios drastiškos.

Iš esmės visas filmas – tai viena fotosesija, kurioje kartu su apsinuoginusia kaimiete dalyvauja ir "Šalia jūsų" režisierius. Nemačiusiems Vikšraičio fotografijų, pasakysiu tik tiek, kad tai anaiptol ne idiliški kaimo vaizdeliai su kaimietėmis ir kaimiečiais, bet lietuviška turpizmo atmaina, nes Vikšraitis fotografuoja alkoholio nualintus žmones, jų grimasas ir neviltimi dvelkiančią užsimiršimo iliuziją, kartu išryškindamas ir jų buitį – nugyventus namus, dvokiančias virtuves, siaubingą skurdą. Vikšraitis savaip estetizuoja skurdą, bjaurastį, jis, be abejo, mėgsta šokiruoti padorią publiką gyvenimo ir alkoholio subjaurotais kūnais, stambiu planu fotografuojamais lyties organais. Ar jis pasiekia savo tikslą? Nežinau. Tačiau Maceina sumaniai išnaudoja netikėtai atsiradusią galimybę dalyvauti savo herojaus kūrybos procese. Jis visiškai nesiekia, kad ekrane atgytų Vikšraičio fotografijos, jis tiesiog tiksliai fiksuoja terpę, iš kurios jos atsiranda. Kartu toji terpė pati atsiskleidžia iš vidaus. Nereikia ilgai aiškinti apie Vikšraičio fotografijų spontaniškumą ar improvizaciją, nes žiūrovas gali ir pats dalyvauti jų gimime. Kartais filme rodomos fotosesijos vaizdai gali pašiurpinti, nes nuogai išrengtų pozuotojų kūnai purvini ar alergiškai išberti, o Algimanto Mikutėno kamera nenori nieko slėpti nuo jautrių žiūrovų akių. Tačiau ta fotosesija atskleidžia ir fotografo charakterį, jo užsispyrimą, net nuoseklumą ir savotišką pasmerktumą likti tame pačiame užburtame likimo rate, su tais pačiais žmonėmis, toje pačioje varganoje fotolaboratorijoje.

Algimantas Maceina turi retą dokumentininko dovaną – jis pasitiki tikrove. Todėl jam nereikia jokių burtų ar užkeikimų, kad ji atsiskleistų. Tai ypač akivaizdu, kai tikrovę ima prievartauti fotografas, versdamas savo modelius gulėti nuogus po pakelės kryžiumi ar visaip erzinti vargšę ožką, akivaizdžiai išgąsdintą filmavimo grupės. Tada dar labiau išryškėja Maceinos metodas, nes jis elgiasi kitaip, jis nesibrauna į tikrovę, nenori jos perkurti, jis savo herojų ir jo kūrybą suvokia kaip organišką tos tikrovės dalį.

Tačiau Maceinos prigimčiai priešingas ir tyras akademizmas. Todėl filmo pabaigoje jis viską apverčia aukštyn kojomis: jau lauki, kad elegiškus vaizdus netrukus privalomai įrėmins žodis "Pabaiga", o Maceina ima ir pradeda pagreitintai sukti filmą atgal. Į pradžią. Viskas yra ten. Pačioje pradžioje, kai neįgaliam kaimo vaikui atsiranda poreikis fiksuoti jį supantį pasaulį. Kai jis dar nesuvokia, koks baisus ir žiaurus yra tas pasaulis. Kol jis dar tik ieško savo požiūrio ir santykio. Kol jis dar netapo jo dalimi.

Maceina žino, kas filmui yra svarbiausia, todėl nedvejodamas neria nuogas tiesiai į dilgėles, beje, tiesiogine to žodžio prasme taip pat. Taip filmas įgyja antrą kvėpavimą, naują energiją, prie kurios atsiradimo daug prisidėjo ir grupė "Katedra", uždavusi filmui labai gerą ritmą.

Sauliaus Šaltenio filmas "Debesėlis ir Faustas" – rašytojo bei scenaristo debiutas kino režisūroje. Be abejo, tai smarkiai pavėlavęs debiutas, nes toks kinas, kokį bando kurti debiutuojantis režisierius, Lietuvoje klestėjo prieš trisdešimt keturiasdešimt metų. Tada jis dar buvo vadinamas poetiniu kinu. Prie jo atsiradimo, beje, prisidėjo ir Saulius Šaltenis. Tam kinui buvo būdingi prie gyvenimo nepritapę svajotojai ir fantazuotojai (dažniausiai menininkai bei jų mūzos, kuriems pasibjaurėjimą kėlė bet kokios materialinės vertybės), padrika filmo struktūra (nes bet koks formos aiškumas būtų išryškinęs, švelniai tariant, netobulą dramaturgiją) ir nenoras kurti psichologiškai motyvuotus charakterius. Taip lietuvių kinas norėjo demonstratyviai atsiriboti nuo jo netenkinančios tikrovės.

Pagrindiniai "Debesėlio ir Fausto" personažai atėjo iš tų laikų. Gražuolė Margarita Debesėlis (Neringa Varnelytė) atsisako apsukraus vyro (Arūnas Sakalauskas) turtų, jai arčiau prie širdies kadaise saugumui savo sielą pardavęs Faustas (Faustas Latėnas) – bohemiškas ir prasigėręs muzikas. Su juo Debesėlis, matyt, patiria gyvenimo pilnatvę. Tačiau Faustas miršta, o Margarita ir toliau negali susitaikyti su pilku gyvenimu, todėl finaliniuose filmo kadruose Faustas (ar dar kažkas?) jai pasiunčia stebuklą – pasaulis nušvinta neregėta šviesa.

Kad nebūtų taip banalu, Šaltenis tarsi sukeičia Faustą ir Margaritą vietomis: Faustas praranda viską, Margarita gauna labai daug. Tačiau ir ši, ir kitos idėjos filme taip ir liko neišplėtotos, nes režisieriui (jis ir filmo scenaristas), kaip ir anksčiau, svarbiau yra ne atskleisti herojų išgyvenimus, o pasmerkti išsigimusią jį supančią realybę. Patys personažai jam nėra įdomūs, jie – ženklai, padedantys išryškinti įvairius šių dienų gyvenimo išsigimimo bruožus. Trumpame, nė valandos netrunkančiame filme Šaltenis pateikia daug kaltinimų: turtingiems žmonėms, nes jie mano, kad viską (net jausmus) galima nusipirkti; spalvotiems moterų žurnalams, nes jie kišasi į asmeninį gyvenimą; teisingumui, nes filme rodomame kalėjime klesti korupcija; Europai, nes filme šaržuotai rodomas tarptautinis bendradarbiavimas tarp kalėjimų; visuomenei, nes menininkas yra priverstas uždarbiauti – vadovauja vaikų chorui, kuris, žinoma, dainuoja garsųjį Verdi "Vergų chorą". Jis nekaltina tik savo infantiliškų personažų.

Realybė Šaltenio filme yra sąmoningai groteskiška, tačiau (paradoksas) jos suvokimas neperžengia grotesko, kurį patys to nesuvokdami spaudos puslapiuose ir televizijos ekranuose kuria įvairių "gyvenimo būdo" ir kitokių "tekstų" apie menininkus ir nelaimėlius rašytojai. Todėl akivaizdu, kad filmo kūrėjas taip pat slysta tikrovės paviršiumi (tiesa, ironizuodamas, o ne ją garbindamas) kaip ir kokia nors "Lietryčio" puslapiuose menininkų dramas aprašinėjanti žurnalistė. Tačiau rezultatas – identiškas.

Paviršutiniškumą ir banalumą dar labiau pabrėžia teatrališka visų aktorių vaidyba. Kai kurie, regis, jaučiasi taip, lyg vaidintų dar vienoje "Dviračio žinių" serijoje. Meškos paslaugą daro ir operatorius Algimantas Mikutėnas, kuris visą dirbtinybę (vaidybos, dekoracijų, kostiumų) filmuoja beveik vien stambiais planais, tik padidindamas teatrališkumo įspūdį. Apskritai "Debesėlis ir Faustas" palieka ne baigto filmo įspūdį, o veikiau medžiagos, kurią dar reikia montuoti, šlifuoti ar net perfilmuoti, kad ji pagaliau įgytų filmo struktūrą.

Menininkai ir bohemos gražuolės jau seniai nebėra minčių valdovai. Algimantas Maceina tą supranta, todėl guli sau nuogas kelyje, užklotas keista nerimą keliančia balta skraiste. Jis žino, kad menininko pretenzijos pasauliui neberūpi niekam. Saulius Šaltenis dar tiki bohemiškų poniučių gebėjimais pakeisti tikrovę. Kai filmo finale Margarita išbėgo į naktį ir stovėjo visa nuberta spalvotų šviesos taškučių, prisiminiau lietuvių filmų mergaitę taškuota suknele. Mergaitė užaugo. Ji jau seniai nebe mergaitė, bet kažkodėl piktybiškai nenori subręsti.