Diagnozė: Vulkanovka

"Vulkanovka. Po didžiojo kino"

Giedrė Beinoriūtė nėra tipiška lietuvių režisierė. Ji turi puikų jumoro jausmą ir sugeba žmones prajuokinti (man tai reiškia tikslų ritmą). Be to, jai svarbiau, kas vyksta aplinkui, o ne jos galvoje. Nesakau, kad jai svetima filosofija ar vaizdų poetika, tačiau svarbiausi vis dėlto – gyvi žmonės ir jų paprastos istorijos. Ir dar – iš jos gali tikėtis netikėto požiūrio kampo, nenualintos temos ir savotiškos filmavimo vyksmo ironijos. Taip buvo "Troleibusų mieste", taip buvo "Egzistencijoje". Tą galima pastebėti naujausiame režisierės filme "Vulkanovka. Po didžiojo kino".

Filmo sumanymas intriguoja – režisierė bando užlįsti anapus ekrano, tiksliau – pasižiūrėti, kaip kinas ir jo filmavimo procesas keičia žmones. Todėl ji važiuoja į Ukrainos kaimelį Vulkanovką, kuriame dvejus metus buvo filmuojamas Šarūno Barto filmas "Septyni nematomi žmonės". Dauguma vietos gyventojų tapo proceso dalyviais – vaidino, virė valgyti, saugojo filmavimo rekvizitą. Kiti pavydėjo ir apkalbinėjo. Taigi kinas pakeitė jų gyvenimus, suteikė vilčių, leido pasijusti reikšmingiems. Tačiau filmavimas baigėsi ir viskas grįžo į senas vėžes. Bet ar tikrai?

Giedrė Beinoriūtė tarsi atgręžia kamerą į kitą pusę – į tai, kas liko už kadro. Kaip kokia antropologė ji apklausia "liudytojus" ir tyrinėja filmavimo vietas, ieškodama ne Barto filmo pėdsakų, o to kažko, kas pažįstamą realybę paverčia svaigia iliuzija. Ji atveria ne tik užkadrinį, bet ir vidinį kalbinamų žmonių pasaulį – kaip jie jautėsi, ką mąstė, kas jiems patiems buvo svarbu. Dabar vizualumo studijos itin akcentuoja ne profesionalo, o žiūrovo požiūrio tašką. Beinoriūtė ir bando įlįsti į "tiesiog žiūrovo" kailį ir pažvelgti į kino magiją (ir mitologiją) iš šalies. Jei Šarūnas Bartas būtų spėjęs užbaigti savo filmą iki "Kino pavasario", būtume turėję tiesiog trimatį Vulkanovkos vaizdą – ką joje matė režisierius ir kaip filmavimą matė Vulkanovkos žmonės. Dabar šešėlis (ne kokybės, o laiko prasme) mus pasiekė anksčiau – tačiau dėl to Beinoriūtės filmas nenukenčia.

Taigi mes patenkame į paslaptingąją Vulkanovką. Iš pradžių kelia šypseną nuoširdus žmonių atsidavimas ir naivus įsivaizdavimas, kad įjungus kameras prasidės lakstymai ir spardymaisi. Kita vertus, linksmo senioko pasakojimas, kaip pirmą dieną visas kaimas laukė, kad kažkas įvyks, o niekas taip ir neįvyko – buvo keičiamas stovinčios mašinos apšvietimas, ne be reikalo sukėlė tokią juoko bangą auditorijoje. Nes nesiekdamas jokių apibendrinimų, seniokas gana tiksliai nusakė dažno lietuviško filmo tonaciją.

Visi personažai įdomūs ir verti dėmesio, bet toji nematoma kasdienybės galia ir tampa problema. Įpusėjus filmui jo ritmas pradeda trūkčioti, atsiranda daugiau nemotyvuotų pasikartojimų. Pradeda atrodyti, kad režisierė važiavo į Vulkanovką turėdama gerą sumanymą ir žinodama rasianti įdomius žmones, bet taip ir neapsisprendė, kas jai svarbiausia. Ankstesniuose filmuose būtent tvirtas pasakojimo karkasas leisdavo supinti pačias skirtingiausias istorijas. "Vulkanovka" it koks ugnikalnis užliejo kone materialiai apčiuopiamomis emocijomis ir patirtimi, kuri nesusipynė į audinio raštą. Liko gražios lavos skulptūros ir puiki "pofilminio" filmo idėja, kurios pilnakraujui įgyvendinimui pabaigoje pritrūko oro.

Laima Kreivytė