Muzika

Scenoje save deginte deginu

Pokalbis su Lietuvos nacionalino operos ir baleto teatro soliste Inesa Linaburgyte

Sofija Jonaitytė

iliustracija
Inesa Linaburgytė (Preciozila) G. Verdi "Likimo galios" premjeroje
M. Raškovskio nuotr.

Balandžio 14 d. viena žinomiausių Lietuvos operos solisčių Inesa Linaburgytė pirmą kartą atliko sudėtingą Turandot vaidmenį G. Puccini operoje "Turandot". Daugeliui tai netikėta, nes Inesa – visiems žinoma mecosoprano repertuaro atlikėja (balandžio 8 d. ją išgirdome dainuojant mecosopranui skirtą temperamentingosios čigonės Preciozilos partiją G. Verdi operos "Likimo galia" premjeroje). Tačiau kartais pasitaiko, kad baritonai tampa tenorais, o mecosopranai dainuoja ir sopranų partijas. Operos gerbėjai prisimena, kaip garsi dainininkė iš JAV Grace Bumbry beveik prieš trisdešimt metų mūsų teatre vieną vakarą dainavo Aidos, o kitą – Amneris partijas G. Verdi operoje "Aida". Inesa taip pat svajoja apie Aidos vaidmenį, o Amneris dainuoja jau seniai. Tačiau dabar teatras pasiūlė Turandot vaidmenį.

Su Inesa Linaburgyte scenoje susitikome 1992 m., kai buvo statoma J. Haydno opera "Žvejės". Buvo reikalinga jauna Eurildos vaidmens atlikėja. Tuometinis teatro vadovas Juozas Širvinskas, domėjęsis Muzikos akademijos solinio dainavimo specialybės studentais ir atkreipęs dėmesį į Inesos galimybes, pakvietė ją dirbti į teatrą. Muzikinė mecosopranui skirto vaidmens medžiaga reikalavo vokalinės technikos ir ištvermės, bet užsispyrusi kolegė įveikė visas kliūtis, o jaunatviškas sceninis žavesys vainikavo sėkmingą operos solistės karjeros pradžią.

Toliau buvo Flora G. Verdi operoje "Traviata" ir Fenena "Nabuke", Adaldžiza V. Bellini operoje "Norma". Jau sudainuota apie trisdešimt vaidmenų, yra tarp jų ir soprano partijų.

Švenčiant Gintaro Rinkevičiaus ir Jono Vaitkaus pastatytos R. Strausso operos "Salomėja" premjerą, kur Inesa puikiai atliko Erodijados vaidmenį, Latvijos nacionalinės operos teatro direktorius Andris Žagaras paklausė, ką ji norėtų dainuoti Latvijos teatre. Inesa pasisakė svajojanti apie Santucos vaidmenį P. Mascagni "Kaimo garbėje". Į Rygą netrukus turėjo atvykti dirigentas iš Austrijos, taigi Inesai partiją teko išmokti per dešimt dienų. Šis vaidmuo ir dirigentas A. Bozichas Inesą iš Rygos "nuvedė" į Graco operos teatrą. Trejus metus ji nuolat vykdavo į Austriją dainuoti Graco teatro "Kaimo garbėje". Dirigentas norėjo bendradarbiauti toliau ir siūlė dainuoti Ledi Makbet G. Verdi "Makbete", bet tuo metu Inesa dainavo mecosoprano vaidmenis – Karmen, Amneris, Eboli, Azučeną, o iškart griebtis sopraninių Ledi Makbet viršūnių neišdrįso. Tačiau jau įsižiebė tikėjimas, kad sugebės dainuoti išsvajotas soprano partijas.

Bet grįžkime į ankstesnius laikus, į vaikystę, kuri prabėgo Klaipėdoje. Kalbinu pačią Inesą.

Kada susidomėjai opera?

Vaikystėje per radiją ar televiziją girdėdama ir matydama daugybę operos ir baleto spektaklių pati mėgdžiojau garsias dainininkes, buvau išmokusi daugybę arijų, ypač patiko G. Verdi opera "Traviata". Mama, matydama mano polinkius, skatino mokytis muzikos, smuikuoti. Ketverius metus lankiau dramos studiją "Svajonė" ir muzikos mokyklą. Iš pradžių svajojau vaidinti tik dramos teatre, bet vėliau supratau, kad man norėtųsi daugiau – norisi vaidinti ir dainuoti, tik taip galiu išreikšti savo esybę. Gyvenime viskas vyko tarsi savaime. Anksti sukūriau šeimą, gimė dukrelė Aistė ir į Vilnių išvažiuoti mokytis negalėjau. Todėl pradėjau dirbti Klaipėdos muzikiniame teatre. Ten mane išgirdo dėstytoja R. Kuraitė ir atvežė į Vilnių parodyti profesoriui Vaclovui Daunorui. Paskui įstojau į Muzikos akademiją. Labai nuliūdau, kai profesorius pasakė, kad esu mecosopranas. Tai reiškė, kad niekada nedainuosiu nuo vaikystės pamiltų soprano partijų. Kadangi Klaipėdoje buvau gavusi gerus dramos studijos pagrindus, Muzikos akademija juos tik papildė. Ypač įsiminė darbas operos studijoje su režisieriumi Rimantu Sipariu, buvusiu puikiu dainininku ir aktoriumi. Jis labai skatino patį atlikėją imtis vaidmens kūrimo iniciatyvos.

Nuo pat pirmos darbo dienos Operos teatre prasidėjo intensyvios repeticijos. Ar buvo labai sunku?

Supratau, kad kasdien, rytą vakarą, turiu būti pasiruošusi save visą mobilizuoti darbui. Eidama į sceną turi viską pamiršti, būti lyg švarus popieriaus lapas. Neturi teisės atsipalaiduoti, o tik atsiduoti darbui visa savo esybe.

Ką jauti, kai eini į sceną susitikti su žiūrovais?

Pirmiausia jaučiu pagarbą žiūrovams, kolegoms, apima atsakomybės ir baimės jausmas, bet noras eiti į sceną – didesnis už baimę.

Kodėl nori eiti į sceną?

Kasdieniame gyvenime negaliu savęs visiškai išreikšti, o scena leidžia atskleisti savo gelmes, tarsi išsprogdinti save iš vidaus. Visus širdį pripildžiusius jausmus norisi atiduoti žmonėms.

Ką veiktum, jei nedainuotum teatre?

Režisuočiau, kurčiau scenarijus, nes tai dariau jau vaikystėje, tai – lyg neišsipildžiusi svajonė.

O jei atsidurtum negyvenamoje saloje, kur nėra jokio teatro?

Tada vaidinčiau monospektaklius paukščiams ir krokodilams (juokiasi).

Ar turi gyvenimo kredo?

Visą laiką gyvenimas koreguoja nuostatas, bet lieka kažkas svarbu ir nekintama, tikriausiai – noras būti ištikimai savo principams, neveidmainiauti, būti drąsiai ir teisingai. Neprarasti stuburo, nepataikauti kasdienybei, išlikti savimi, neapaugti primetamais dalykais.

Kas esi savo vaikams – draugė, auklėtoja, režisierė?

Kai per daug imu režisuoti, tuoj mane sustabdo, nes kiekvienas turi savo teises ir požiūrius. Su dukra esame geros draugės, sūneliui Pauliukui kol kas esu autoritetas, auklėtoja, kartais griežtesnė už tėvelį, bet svarbiausia – esu mama.

Dukra Aistė visą laiką žiūrėdavo spektaklius, palaikydavo mane, kritikuodavo ir patardavo, o dabar jau pati mokosi Muzikos akademijoje solinio dainavimo, nors anksčiau norėjo rinktis racionalesnę profesiją. Dabar kartu koncertuojame, dainuojame duetus. Sako, kad mūsų balsai gerai dera, o ir dvasia esame labai artimos. Ji – mano padėjėja, patarėja, kritikė ir geriausia draugė.

Pauliukas nesiskiria su savo dūdele ir nuo dvejų su puse metų pučia tėčio tromboną, turi muzikinių gabumų, bet kai aš namuose imu repetuoti, jis man sako: mamyte, nedainuok, čia sodyba, o ne darbas.

Esi dainuojanti aktorė. Ar režisieriai turi didelės įtakos tavo kūrybai?

Su režisieriais puikiai sutariu, randu bendrą kalbą. Režisieriai lėmė, kad dainavau daugelį vaidmenų. Labai džiaugiausi darbu su Jonu Jurašu, jis davė tokį užtaisą Amneris vaidmens kūrimui, kad iki šiol jį jaučiu dainuodama kiekvieną spektaklį. Su juo dirbome ir statant Broniaus Kutavičiaus "Lokį". Labai įdomu buvo dirbti su Gintaru Varnu, Monika Wiesler iš Austrijos, taip pat su operos režisieriumi iš Maskvos Dimitrijumi Bertmanu, Rygoje režisavusiu G. Puccini "Toską". Toskos vaidmuo suteikė man daugiau pasitikėjimo imtis G. Puccini operų.

Kartais režisierius reikalauja vaidinti kitaip, nei jauti pati. Tada turi pasistengti jį suprasti, bet dažniausiai – leidžia "nešti" savo tiesą.

Prisiliesti prie kiekvienos asmenybės yra didelė šventė, kiekvienas sutiktas žmogus mane tarsi praturtina, palieka savo atspaudą manyje. Ypač esu dėkinga vokalo pedagogei Reginai Pranskevičiūtei, ketverius metus kantriai dirbusiai su manimi.

Ką veiki, kai grįžti į sodybą?

Ką veikiu? Dainuoju! (Juokiasi.) Šeimininkauju su operų klavyrais rankose. Iš ryto – vienas, po pietų – kitas, o vakare – trečias. Gerai, kad vyras – muzikantas. Jam lengviau suprasti tą keistą transo būseną, kuri apima repetuojant ypač dramatišką vaidmenį.

Dainininkė – tarsi atviras nervas šeimoje. Vyras tikisi kalbėtis su normalia moterimi, bet prieš jį stovi solistė, mintyse neatitrūkstanti nuo savo vaidmenų. Kai repetavau išprotėjusią Grafienę B. Kutavičiaus operai "Lokys", net ir namie vaikščiojau keistai įsitempusi ir bendravau personažo frazėmis: "Neliesk manęs, aš vaiko negimdysiu"... Sodyboje darėme remontą; man nešant stiklus šie sudužo, susipjausčiau rankas. Taigi kartais didelis įsijautimas į kuriamą personažą gali turėti skausmingų padarinių.

Mums besikalbant, pasiimti Inesos ir sūnelio Pauliuko, tuo metu žaidusio teatro darbuotojų vaikų kambaryje, užsuko Inesos vyras, Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro trombonistas Marius Balčytis. Taigi užkalbinau ir jį.

Ar sunku gyventi su tokio temperamento moterimi, ir dar operos soliste?

Sunku? Tai nuostabu! Nes bet kada laukia netikėti dalykai. Inesa labai skaniai gamina valgį, ji kaskart sukuria kažką nauja, neįprasta, bet viskas labai skanu. Kai gimė sūnus, kiekvieną mėnesį švęsdavome jo gimimo dieną. Ta proga Inesa iškepdavo "Napoleoną". Mėgsta keisti aplinką bute. Jei manęs nėra namie, ji pati viena gali perstumdyti visus baldus, net spintas. Gali pusę dienos praleisti dirbdama šiltnamyje, arba su žoliapjove nupjauti hektarą pievos. Kartais rytais galvojame, ką šiandien veiksime. Darome remontą! Tuoj pat dažome arba griauname sieną. Kartais ginčijamės, galų gale sutariame, dirbame iki išnaktų, o paskui džiaugiamės, kad gerai pavyko.

Inesa, ar daug teko dėl teatro paaukoti?

Niekada nieko neaukoju, galiu plėšytis į gabalus, kad darbe ir šeimoje manęs netrūktų. Mano gyvenimas susideda iš daugybės komponentų. Teatras yra mano dvasios įprasminimas, o šeima – mano kaip moters gyvenimas. Niekada nemaniau savęs tausoti, ir būdama scenoje save tiesiog deginte deginu.

Ar esi gavusi apdovanojimų?

Vytauto Didžiojo ordiną ir prizą – kelionę į Japoniją, "Verdi balsų" konkursą Busete.

Ar mama patenkinta tavo laimėjimais?

Mano mama laiminga ir labai didžiuojasi manimi, nes pateisinau jos lūkesčius. Tai ji vaikystėje man pranašavo operos solistės ateitį.

Linkime kuo geriausios kloties ir ateityje!