Vytauto Mockaičio objektai

Vytautas Mockaitis. "Šulinys". 2004 m.

Baigiantis Vytauto Mockaičio objektų ir instaliacijų parodos "Žemės metamorfozės" atidarymui galerijoje "Akademija", salėje likus nedideliam dalyvių būreliui, paraginau sėstis ratu ant grindų aplink objektą "Švytuoklė" – virš įgaubto veidrodžio švytuojantį medinį rutulį – ir drauge pajusti atsirandančio ir išnykstančio atspindžio magiją. Paaiškėjo, jog niekas neatsinešė videokameros, juokais pasiūlyta "meditacija" neįvyko. Ir gerai, nes parodoje eksponuojami objektai prašosi ne kolektyvinio vyksmo šurmulio, bet privatumo bei atidumo. Pavyzdžiui, paskubomis metęs žvilgsnį į veidrodinį "Švytuoklės" paviršių, pamatysi savo figūrą milžiniškomis tartum visagalio valdovo kojomis ir mažute besmegenio dinozauro galva. Bet atsidėjus dailininko sumanyto interaktyvaus ryšio paieškoms – pritūpus, kad žiūrėtum iš žemiau – groteskiškasis aš atvaizdas dingsta užleisdamas vietą netikėtus pavidalus įgyjančiam, dėmesį prikaustančiam rutulio atspindžiui. Juo įmanoma gėrėtis tik pasitraukus iš atspindžio lauko, t. y. atsisakius aš įsikišimo. Taip optiniais efektais kuriamas metaforiškas skubrios kasdienybės banalumo ir medituojančio žvilgsnio gilumo sugretinimas.

Mockaitis konstruoja objektus naudodamas reflektorius, kuriuos patalpina į vienas ant kito suvožtus katilus, viršuje turinčius angą šviesai. Čia susidaro aptemdyta ertmė, kurioje gimsta atspindžiai. Žiūrintysis į "Gelmės" vidų mato savo veido atspindį kažkur labai giliai, mažučiame aptrupėjusio veidrodžio lopinėlyje. O realus objekto aukštis nesiekia metro. "Metamorfozėje I" išgaunama dvigubo dugno iliuzija: savo veidą matai artimesniame, o į tolimesnį, paslaptingą tartum akivaras lede, žmogaus atvaizdui nevalia patekti. "Šulinys" padirbintas iš cilindro – buvusio pramoninio ventiliatoriaus korpuso. Vertikalių plyšių, pro kuriuos išpučiamas oras, atspindys fokusuotas taip, kad geležinis gremėzdas primena fantastinio statinio piliastrus.

Anksčiau parodose matytuose objektuose gamtos gyvasties ir technicistinio monstro priešprieša buvo gana iliustratyvi (pvz., gaisrininkų agregatas, paverstas stovu eksponuoti po didinamuoju lęšiu padėtą gintarą su inkliuzu, augalo žiedą). "Žemės metamorfozėse" žmogaus ir gamtos kūriniai yra santarvėje, vienodai pavaldūs laikui. Parodos sumanymą pristatančioje anotacijoje rašoma apie "augalo sėklą kaip gyvybės simbolį", apie tai, kad "jungdami sena su naujai gimstančiu įkvepiame naują sielą senam kūnui". Geležiniams plūdurams, kadaise tarnavusiems laivų kelio žymėjimui, buvo lemta ilgai rūdyti, kol iš daiktų virto estetiniam gėrėjimuisi skirtomis formomis, kurios išsaugojo tik užuominas į savo daiktiškąją praeitį. "Dvyniuose" dailininkas plūdurams suteikia panašumo į vazas: pastato ant kojelių angas papuošia putenio sėklalizdžių "skėtukais". Masyvaus geležinio dirbinio ir trapaus augalo kontrastas prašosi interpretuojamas kaip meninis sprendimas, o ne kaip, tarkim, aliuzija į industrinės kilmės daikto ir gamtos priešpriešą.

V. Mockaičio kūriniai byloja apie daiktų, nustojusių būti reikmenimis, dvilypumą. Atpažįstame juos, o jie nebėra, kas buvo – liko išorinis pavidalas, kuris, tapęs estetiniu objektu, įgyja naujų konotacijų. Pavyzdžiui, rombo formos plūduras primena gigantišką laikrodžio švytuoklę ("Laikrodis"), o kitas, panašus į bombą, nėra grėsmingas, nes apkaišytas žolynais ir atrodo kaip netikras ("Laukimas"). Iš gaisrininkų žarnos antgalio paprastai veržiasi vanduo, bet gali veržtis ir oras, kurio stipri srovė pripildo gumines pirštines, tampančias juokingomis rankytėmis ("Pasiskraidymai"). Ne naujiena, kad į romantiškai senstančių daiktų arsenalą dėl rūdžių spalvos ir tekstūros grožio yra įtraukti geležiniai rakandai, bet jovalui šutinti naudojamų katilų silueto išraiškingumą ir taurią patiną aliuminio paviršiuje pamačiau tik V. Mockaičio objektuose.

Daugelyje parodų dalyvavusio VDA Telšių fakulteto Metalo meno katedros vedėjo V. Mockaičio "Žemės metamorfozės" liudija dailininko kūrybos brandą, joje sustiprėjusį dvasingumo matmenį. Kalbant apie šią parodą, žodis meditavimas vartotinas be kabučių.