Sudėtingi likimai

M. Raškovskio nuotraukos

Sudėtingi likimai – ne tik operų ar jų personažų. Bet apie tai – šių pamąstymų pabaigoje.

Giuseppe Verdi… Teatruose įsibuvusios jo operos savo muzika ir įvykių (kartais net ne itin logiškų) tėkme yra tokios sceniškos, kad jas inscenizuojantiems profesionalams belieka "pridėti ranką" – ir publika jau gali džiaugtis laiko nepakertamom teatro bei muzikos jungtimis. Peterburgo Marijos teatrui rašytoji "Likimo galia" daug kur sušvyti genijaus galių įžiebta liepsna, nors inscenizuotojams jos visuma dėl keisto libreto gali priminti žydų anekdotą, kai siuvėjas, matuodamas apkūnios klientės suknelę, klausia: "…ponia, o kur darysime taliją?" Taigi – ši opera nėra "ponia", į kurią siuvėjui pažvelgus viskas tampa aišku. Reikia kūrybos iššūkiui pasirengusios vaizduotės, gal savo galiomis siekiančios (nors mažumėlę) Eimunto Nekrošiaus vizijų talpumo. Pavyzdžiu tebūnie jo drąsa iš "Giesmių Giesmės", to lėtai skaitant keliolika minučių trunkančio Biblijos fragmento, kuriant be pertraukos dvi valandas trunkantį spektaklį. Tokį, kurio metaforos protarpiais tęsiasi ir žiūrovą kankina, bet jų prasmes kitą dieną tarsi apsėstas gvildeni, o išgvildenęs netenki žado labiau negu teatre. Tada mintyse regi ir suvoki visumą, pranokstančią tai, ką vadiname teatru. "Likimo galios" dramaturginė nedarna – iššūkis dvasios ir vaizduotės nestokojantiems šiandienos teatro meistrams. Tokie trūkumus paverstų privalumais, ir tada pasigėrėtinas paskutinis paveikslas užbaigtų sceninę simfoniją, kurios vertės nematuotume minios gausa ar Juozui Statkevičiui vadovaujant susiūtų sagų kaina.

Česlovo Radžiūno vadovaujamas choras šioje operoje labai svarbus. Bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokias užduotis atlikinėdamas, jis yra darnus profesionalų ansamblis, paslankiai dalyvaujantis vienokiose ar kitokiose įvairių režisierių vizijose, tai tauriai išsakydamas kiek sudėtingesnę (gal tik rytoj ją suvoksi?) mintį, tai tapdamas kičo auka. Dalios Ibelhauptaitės valiai paklusdamas, choras vieną po kito rodė masinių scenų efektus, į juos protarpiais jungėsi portugalo Arthuro Pitos (aišku, gyvenančio Londone) gal penketo žingsnių ir judesių pamokyti šokėjai, mimanso artistai. Režisierės kūrybinė vaizduotė retokai linksta į paslaptingus to neįprasto veikalo klodus, mieliau nuo jų pasitraukia, taip apnuogindama ambicijas, dangstomas išgalvotais efektais, protarpiais ir įkyriai kartojamais veiksmais. Tada padvelkia saviveiklos scenos "atradimais" arba prieš pusšimtį metų labai vertintu masinių reginių aktyvumu – kad tik kuo daugiau kiekvienas choro ar mimanso dalyvis "veiktų". Tai ir pabyra režisierės suorganizuoti, į "sceninę partitūrą" tvirtai įrikiuoti štampai, kurie gal ir malonina dalies žiūrovų širdis, tačiau Nacionalinės operos prestižo nekelia. Šalia tokių blizgančiai nulakuotų paveikslėlių nekabinu giliai įspūdingos Leonoros įžadų scenos vienuolyne.

Vytautas Kurnickas (Don Alvaras) ir Dainius Stumbras (Don Karlas)

D. Ibelhauptaitė tvirtesnė iš solistų šio bei to prašydama arba reikalaudama. Patardama, bendradarbiaudama. (Aš, aišku, tų darbo niuansų nežinau.) Bet ir čia tokios operos personažai galėtų aiškiau prabilti apie slėpiningas slogios dramos, parašytos ispano Angelo Perezo de Saavedros, prasmes. Gal tai būtų įmanoma tolstant nuo tiesmuko iliustratyvumo? Tada į politiką linkusios čigonės Preciozilos temperamentą demonstruodama Inesos Linaburgytės figūra (ypač viena jos dalis) mažiau vargtų, nereikalingas personažas (tokia, deja, nuomonė apie jį sklando nuo pirmųjų spektaklių) gal pametėtų savo žodį, į kurio prasmę įsiklausytume. Dabar – efektingai aprengtos, smagiai dainuojančios, temperamentingos solistės pasažai. Prie jų, priimant šią operos inscenizuotojų sampratą, neprikibsi. Tiesa, saikingiau, vientisiau (tai pasakytina ir apie dainavimą) šį vaidmenį atliko Laima Jonutytė.

Mįslingas kūrinys. "Chameleonas?", "trileris?" – jei režisierė jį taip atvira širdimi, talentu ir profesinėm galiom suvoktų kaip dirigentas Gintaras Rinkevičius, jei turėtų ne vieną iškankintą (drauge nemažai kur ir perkrautą, "sunkiasvorę") sceninę viziją, o nežinotų kur dėtis nuo jų antplūdžio, "Likimo galia" parodytų, ką galinti. Ir dar kaip! Visi atlikėjai muziką, regis, autentiškai įsimylėję. Tą aiškiau, ramiau ir drauge gyvybingiau parodė antrasis spektaklis, kur tik Vytautui Kurnickui Don Alvaro vaidmuo į jo galias tą vakarą netilpo. Kai prisimeni įspūdingąjį jo Germaną "Pikų damoje", sunku patikėti, jog taip kiekvieną detalę ten (gal kažkieno padedamas) apmąstęs ir sėkmingai scenoje realizavęs artistas ryžosi publikai pateikti tai, ką išgirdom per antrąjį spektaklį. Pirmą kartą šią tenorui itin žiaurią partiją dainavo balsingas mėsos kalnas Badri Maisuradzė, į savo fiziškai nepriekaištingą darbą meninių substancijų įleisdamas paskutiniame paveiksle. Sigutė Stonytė… Jos artistinės galios skleidžiasi ne tik ko nors "dėka", bet ir "nepaisant". Aišku, jos Leonorą itin ryškiai prisiminsime iš paskutinio paveikslo, kur gal ir pagrindinė operos idėja suspindi, transformuojantis tamsiame danguje įsirėžusios giltinės siluetui. Beje, sėdint parterio priekyje galima to nepastebėti, nes pasaulyje labai pagarsėjusi šviesų dailininkė Mimi Jordan Sherin, neišsitekdama scenoje, plieskia akinančios šviesos srautą į žiūrovus. Kad ji – nuovoki ir naujas sampratas atliepianti specialistė, rodo scenoje nemaža dalim jos dėka sukuriama atmosfera. Tapybiška šviesa gaubia lyg iš sapno (kartais slogaus, kartais tik keistoko) atklydusias vaizdų nuotrupas – tai Žvėryno kieme išsirikiavusius sandėliukus, tai kitokius laiko negailestingai ardomus žmogaus tvarinius, tai blaivią sąmonę kaustančią mėnulio pilnatį. Karo stovyklos paveikslo scenografija drąsiai žengia šizofrenijos link – irgi juk žmogiška. Tarp kitko, nesibaidant sapnų sferos, galima toje operoje įžvelgti keistai paskleistų žmogaus būties fragmentų jungtį. Bet ne man postringauti apie tai, "kas būtų, jeigu…"

Sigutė Stonytė (Leonora)

Scenografija tampančių sapnų nuotrupų autorius Gilesas Cadlea’as (gal anglas, o gal airis, nes debiutavo Dubline) nesuko sau galvos, kaip panaudojus šiokią tokią mūsų scenos techniką ir taip išvengus kankinamai ilgų pauzių tarp atskirų paveikslų, viso to intensyvaus plušėjimo garsų iš už labai taurios spektaklio uždangos. Seniai tą esame pamiršę. Kai pagaliau pamatai rezultatą, nesupranti, kas tiek triūso pareikalavo.

Leonoros brolis – Don Karlas. Abiejuose spektakliuose reikšmingas baritoninis vaidmuo teko Dainiui Stumbrui. Senokai džiaugėmės jo puikiu balsu, o dabar matom ir mąslų, sceninį temperamentą sėkmingai puoselėjantį artistą. Džiugu įsitikinti, kad jam svarbūs ir personažo išgyvenimai, ir jo (aristokrato!) išvaizda. Kita vertus – apmaudu, kad pirmieji spektakliai nežada parodyti, kaip šį vaidmenį interpretuoja Vytautas Juozapaitis.

Tiek vokalo, tiek aktoriniu požiūriu vienuolio Melitonės vaidmenį skirtingai pateikia Giedrius Žalys ir Arūnas Malikėnas. Irgi nemenka užduotis, netoleruojanti surogatų. Malonu buvo juos abu stebėti, įsiminti, palyginti. O Vladimiras Prudnikovas puikiai susitapatino su vienuolynui vadovaujančiu Tėvu prioru, lyg pabrėždamas, koks šis personažas jam artimas – priešingai negu pirmame spektaklyje suvaidintas dar ir tūžmingas Leonoros tėvas, žūstantis pačioje to operinio trilerio pradžioje. Antrame spektaklyje šį epizodą sėkmingai išryškino Liudas Norvaišas.

Nedideliam prekeivio Trabuko vaidmeniui ryškių spalvų surado ir Audrius Rubežius, ir Viktoras Aleškovas. Kiekvienas savaip tą vaidmenį kurdami, skirtingai balso spalvas naudodami, pateikė įsimintinus spektaklio tarpsnelius.

Yra daugiau epizodinių vaidmenų, visi jie gerai "įausti" į muzikinę dirigento viziją. Tai, be abejo, stipriausia naujojo spektaklio pusė, masinanti į tą partitūrą būtent teatro salėje įsibūti – pradedant nuo populiarios efektingos uvertiūros, kuria tiek orkestras, tiek dirigentas išsako savo santykį su tolesne tos sudėtingą likimą patyrusios operos muzika.

P. S. Į premjerą atėjau po tą dieną transliuotų Jono Pauliaus II laidotuvių. Karolis Wojtyła jaunystėje vaidino scenoje, yra parašęs dramų, poezijos. Ne tai šiandien svarbu. Dera prisiminti, kad mūsų menininkai (tad ir šis teatras), jei ne didžia dalim Jono Pauliaus II valios dėka pakitusi Rytų Europos situacija, iki šiol į pasaulio scenas ir estradas patektų tik per rytinės "motulės" malonę. Mano karta puikiai prisimena, kad jos širdžiai nemalonė dažnai būdavo kur kas artimesnė. Tikėjausi (ne aš vienas) prieš spektaklį tylos minutės. Nebuvo. Ir žinau, jog ne "užmaršumas" kaltas. Tai kas? Vis dar "motulės" veido išraiška? Fatališkos senų jos klapčiukų akyse nesenstančios fizionomijos? Likimo galia?