Kinas

Kino jūros pakrantėse

Pasirodė naujas "Kinas"

iliustracija

Dalis žurnalo skirta aktyviems "Kino pavasario" žiūrovams, o pastarųjų, kaip parodė vakar pasibaigęs festivalis, buvo daug. Todėl festivalį pristatęs Vaidas Jauniškis yra visiškai teisus: "Kinas antiideologinėje valstybėje tampa ideologija, ir tai – dar vienas visų vykusių festivalių ir kitų renginių poveikis. Ir pirmas sveikimo požymis: pripažinti, kad sergi". Nežinau, ar Vilniaus valdžia prisipažins, kad serga, bet kad "Lietuvoje" vykusi akcija ne vieną paskatino susimąstyti, kodėl Vilnius taip sparčiai ima priminti trečiojo pasaulio didmiesčius, neabejoju. Miestas (kaip, beje, ir kinas) yra visuomenės nuosavybė, todėl į jos žodžius patartina įsiklausyti, antraip laukia politinis bankrotas.

"Kino pavasaris" pristatė naujus lietuviškus filmus, kurių autoriai Inesa Kurklietytė, Saulius Šaltenis, Ruslanas Korostenskis žurnalo puslapiuose kalba apie tai, ką norėjo parodyti ar pasakyti. Jų deklaracijos sukūrė šedevro laukimo įtampą. Tad nuskuodžiau pažiūrėti filmų. Ką pamačiau, pasakysiu, jei to norės "Kino" redaktorė Rasa Paukštytė.

Pavasaris – festivalių metas, todėl žurnalo puslapiuose jau rasime netrukus prasidedančių renginių anonsų. II tarptautinis vaikų ir jaunimo kino festivalis pakvies į retų mūsų kino teatrų repertuare europietiškų filmų vaikams peržiūras. Tie filmai kalba apie paauglių problemas, santykius su tėvais ir mokytojais, tad neprimena saldaus Holivudo vaikų kino modelio. Aktyvaus, vertinančio ir reiklaus kino žiūrovo ugdymas prasideda būtent tokiuose renginiuose. Vėliau tai daryti kartais nebelieka prasmės.

Paskutinę balandžio savaitę prasideda jau penktoji lenkų filmų savaitė, kuri šiemet išsamiai pristatys jaunąją kino kūrėjų kartą. Apie jų požiūrį į tikrovę bei naujus lenkų kino personažus rašo Živilė Pipinytė. Savaitės programoje daug įvairiuose festivaliuose apdovanotų filmų, bet, ko gero, ne tai yra svarbiausia. Įdomiausia, kaip po komunizmo žlugimo susiformavę žmonės filmais vertina tai, kas vyksta čia ir dabar.

"Kinas" nori būti visuomenės nuomonę formuojantis leidinys. Todėl jis dažnai pasitelkia žmones, kurie taip pat prisideda prie tos nuomonės formavimo. Šiame numeryje apie savo požiūrį į kiną kalba Andrius Mamontovas. Jis prisipažįsta, kad kine kartais nesulaiko ašarų. Aš prisipažįstu, kad norėčiau pamatyti kino salėje verkiantį Mamontovą. Viena ryškiausių lietuvių žvaigždžių išvardijo ilgą savo mėgstamiausių filmų sąrašą. Mamontovo gerbėjai turbūt jau šturmuoja videonuomas.

Didysis "Kino" interviu pristato režisierių Saulių Beržinį. Dainius Makūnas su juo kalbasi apie įvairius dalykus – kelią į kiną, filmo sumanymo gimimą, požiūrį į istoriją, kuri dažnai yra pagrindinis šio režisieriaus filmų personažas. Pokalbis išsamus, tad jame atsirado vietos ir naujiems režisieriaus sumanymams, tarp jų ir filmui apie Kirtimų čigonus bei ne vienerius metus kaupiamam vizualiam holokausto liudininkų, budelių ir aukų archyvui.

Viena labiausiai lauktų šio pavasario premjerų buvo Martino Scorsese’s "Aviatorius". Saulius Macaitis žurnalo puslapiuose pristato režisierių, jo kūrybinį kelią, viršūnes ir depresija pažymėtus filmus. Kritikas teigia, kad Scorsese, atėjęs į kiną kartu su Francisu Fordu Coppola, George’u Lucasu, Stevenu Spielbergu, visuomet truputėlį vėlavo, nes savo kolegų suformuluotų temų ir problemų imdavosi šiek tiek vėliau už juos. Živilė Pipinytė pristato "Aviatoriaus" žvaigždę Leonardo DiCaprio. Pasak jos, kino žvaigždės švyti tam, kad papasakotų mūsų pačių istorijas, bet hipių vaiko ir savamokslio aktoriaus DiCaprio istorija jau savaime pakankamai įdomi. Linas Vildžiūnas, analizuodamas "Aviatorių", teigia, kad filmas "priešinasi supaprastinimams, – jame nėra tradicinės istorijos. Filmo naracija laisva, punktyriška, išplėšianti iš laiko tėkmės tik tam tikrus momentus. Iškrinta jungtys, įvykiai, metai, sutartiniai epochos ženklai. Ir ne todėl, kad pasakojimas aprėpia du dešimtmečius prieštaringame Howardo Hugheso gyvenime, Scorsese atsirenka tai, kas jam atrodo svarbiausia, visa kita paminėdamas greitakalbe arba visai apeidamas". Tai, apie ką nekalba Scosese, galima sužinoti iš "Kine" pristatytos Hugheso biografijos bei Sauliaus Macaičio analizuojamų aviatoriaus filmų.

Kiti svarbiausi šio sezono repertuaro filmai – Clinto Eastwoodo "Mergina, verta milijono" bei Wong Kar-wai "2046" – taip pat nusipelnė Laimos Kreivytės ir Sauliaus Macaičio recenzijų. Šie metai pašykštėjo premjerų, tačiau naujausias Audriaus Stonio filmas "Tas, kurio nėra" ir Agnės Marcinkevičiūtės juosta "Beveik laimingas" iškart pelnė daug atsiliepimų. Gal susidomėjimą paskatino šių filmų herojai – režisierius Augustinas Baltrušaitis ir rašytojas Jurgis Kunčinas? Kad ir kaip būtų, skaityti Vaido Jauniškio, Neringos Kažukauskaitės ir Rūtos Oginskaitės recenzijas taip pat įdomu, kaip ir žiūrėti filmus.

Žurnale nepristigo straipsnių, analizuojančių šiuolaikinio kino tendencijas. Vieną tokių, susijusių su pomirtinio arba antgamtinio gyvenimo vaizdavimu kine, analizuoja Laima Kreivytė. Atspirties tašku ji pasirinko pagal komiksus sukurtą filmą "Konstantinas", kurio herojus – egzorcistas ir demonų medžiotojas. Autorė teigia, kad politiškai korektiškame šių dienų kine gėjai ir lesbietės turi naują amplua, nes čia "kiti įgijo metafizinių blogio galių, ir paprasčiausiu pistoletu jais neatsikratysi. Pragaras prasideda ten, kur baigiasi normomis ir racionalia tvarka suvokiamas (baltasis, heteroseksualus, krikščioniškas, vyriškas, pasiturintis) pasaulis. Visos negrynos formos lieka kažkokiame užribyje, niekieno (blogio) žemėje". Manau, kad šią taiklią pastabą galime pritaikyti ir vis labiau "popsėjančiai" lietuvių kultūrai.

Mūsų kritikai mėgsta Berlyno kino festivalį, kuris kiekvienų metų vasarį pristato tai, kas dabar įdomu ir svarbu kine. Šiame "Kine" po festivalį žvalgosi Živilė Pipinytė ir Rolis Svogūnėlis. Nors jie ir nesitarė, apie ką rašys, akivaizdu, kad Berlinalėje juos labiausiai domino Azijos kinas, kuriame ryškios naujosios kino tendencijos. Jaunatviško maišto kupinas Rolis Svogūnėlis net pareiškia, kad "nuo Azijos kino originalumo vis dar niekur nesidėsi. "Aziorama" – štai kas būtų tikrai naudinga lietuvių žiūrovui". Spėju, kad autorius pavargo nuo "Skanoramos". Kiekvienam savo. Vienas ryškiausių šių metų Berlinalės filmų buvo Aleksandro Sokurovo "Saulė" – trečioji diktatoriams skirtos šio režisieriaus tetralogijos dalis. Kol filmas keliauja pas Lietuvos žiūrovus, Živilė Pipinytė savo feljetone trumpai pristato šį fenomenalų kūrėją.

Vėluojantį šiųmetį pavasarį lydi nacionalinės televizijos pučiamas ir kai kurių kino veikėjų kurstomas skandalas dėl esą neteisingai išdalytų pinigų kino gamybai. Todėl nuolatinis "Kino" autorius Michailas Trofimenkovas buvo paprašytas istoriškai pažvelgti į kino skandalus. Jo išvados gana netikėtos: "Žodžių junginys "kino skandalas" yra nesusipratimas. Kinas pats savaime yra skandalingas".

Man didžiausi kino skandalistai visada buvo jo žmonės. Kad ir Jennifer Lopez, šiame "Kine" pristatoma kaip tam tikro stiliaus – "padėtį visuomenėje simbolizuojančios kaimynės" atstovė. Beje, žiūrėdamas į mūsų kinematografininkus, dažnai spėlioju, kas yra jų kaimynai. Gal jie nuolat kelia triukšmą, naktimis laksto su kirviais ir visaip neleidžia mūsų kino veikėjams ramiai gyventi ir kurti nemirtingus kūrinius, kad šie tokie pikti ir nelaimingi? Dėl Algimanto Puipos esu ramus – jo kino teritorija yra lygumos, smėlis, Lietuvos pajūris. Apie tai jis kalba "Kino" skaitytojams ir prisipažįsta: "Visą gyvenimą svajojau filmuoti skandinaviškuose peizažuose. Dar su savo mokytoju Vytautu Žalakevičiumi kalbėjomės apie galimybę ekranizuoti jo paskutinį scenarijų, kurio jis taip ir neįgyvendino, – Vaižganto "Nebylį". Sakau, o kas atsitiktų, kaip kitaip suskambėtų šis kūrinys, jei jo veiksmas vyktų kokiame nors Norvegijos fiorde?"

Tai ne vienintelis naujame "Kine" nuskambėjęs klausimas. Atsakymai į visus nuskambėjusius ir nujaučiamus skaitantiesiems taip pat žada daug netikėtumų.

Jūsų – Jonas Ūbis