Spalvinga idilė

Marius Jonutis. "Dviese II". 2005 m.

Galerijoje "Meno niša" vyksta keramikės Nomedos Marčėnaitės ir grafiko Mariaus Jonučio darbų paroda. Tačiau nei keramikos, nei grafikos (tradicine prasme) ekspozicijoje neišvysime. Ir tai, manau, svarus brandžios, atlaikiusios ne vieną išbandymą kūrybos požymis.

Tapybos sferai būdinga plastika pritaikoma keramikos, medžio drožybos, skulptūros technikomis. Tai kūriniams suteikia netikėtumo ir savotiško naujumo šiuolaikinėje "meno nišoje". Nors kurti "tapybiškus" paveikslus pasitelkiant keramiką bei skulptūrinį reljefą nėra visiška naujovė, tačiau šių dviejų menininkų darbai išsiskiria nepretenzingumu, kurio kartais stinga tokio tipo kūriniams. Turiu omeny šiuo metu ypač kultivuojamą perdėto paprastumo, naivumo estetiką, kuri pasireiškia stilizuotu grafiniu piešiniu, spalvų intensyvumu, pernelyg infantiliška temų plėtote.

Tiek Nomedos Marčėnaitės, tiek Mariaus Jonučio darbuose nerasime paviršutiniškų, atsainių temų variacijų. Kūriniai gan ryškūs, žaismingi, primenantys vaikišką braižą, bet motyvai kalba, jog tai vis dėlto – suaugusių, jau aštuoniasdešimtmetį švenčiančių, vaikų darbai (abiem autoriams – po 40).

Visų pirma – vyro ir moters motyvas. Gyvenimas dviese suvokiamas per darbą, kūrybą, svajones. Mariaus Jonučio drobėse vyras ir moteris laisto fantastinį augalą, sodina gėles, laiko vaivorykštę, skrajoja su paukščiais (ciklas "Dviese").

Nomeda Marčėnaitė taip pat plėtoja gyvenimo dviese temą, tačiau jos pasaulis kur kas intymesnis, asmeniškesnis, šiek tiek užšifruotas ("Kai tu šalia", "Mes"). Moteris, motina, mylimoji – visur ta pati būtybė, kuriai gyventi tolygu kurti ir mylėti.

Palyginus abiejų menininkų darbus, į akis krinta akivaizdus panašumas (spalvų, stilistikos, temos prasme), tačiau yra skirtumų.

Nomeda Marčėnaitė. "Kai tu šalia". 2005 m.

Pirmiausia – skirtingų technikų taikymas. Mariaus Jonučio drobės kur kas didesnės, skulptūriniai medžio reljefai masyvesni. Tuo tarpu Nomedos Marčėnaitės keraminiai "paveikslėliai" smulkesni, miniatiūriškesni, primenantys juvelyrinius dirbinius.

Menininkų darbuose spalva turi ypatingą reikšmę. Dažni mėlynos, geltonos, raudonos spalvų kontrastai paveiksluose dar labiau paryškina žaismingumo, gyvybiškumo pradą. Kiekvienas darbas – maksimaliai intensyvus. Nėra niūrių, nublukusių, nerimą keliančių tonų. Tarsi kiekviename kūrinyje būtų apsigyvenusi saulė.

Ne viename menininkų darbe greta vaizdinės išraiškos naudojamas šriftas. Jis tarsi papildo mintį, savotiškai sufleruoja žiūrovui, kuriam reikia paaiškinimo, idant būtų teisingai suprasti paveikslo veikėjos jausmai. Poetiškumas ir kasdienybė – nesuderinami, jie – skirtingų pasaulių vaisiai, atskleidžiami aiškia forma ir subtilia mintimi: "...dūkau su visais; girdėjau žvėries alsavimą; aplink medžiai žydėjo; kartais pavargdavau plaukti; mylėjau tave; žinau, kad artėju prie slenksčio" (N. Marčėnaitė, "Mano upė"). Mintys, iliustruojančios siužetą, paveikslui suteikia dar daugiau ornamentiškumo.

Mariaus Jonučio šriftiniai paveikslai – priešingai, neiliustruoja vaizdo, jie savaime tampa vaizdiniu objektu. Tai savotiškos langų grotos, kuriose išdrožinėtos pastabos, norai viltys, džiaugsmai ("Tekstai").

Ar paveiksle, ar eilėraštyje – visuose kūriniuose juntamas gaivus, nekasdieniškas požiūris į save, savo aplinką. Tarsi gyvenimas – tai mūsų pačių kuriama pasaka, kurioje pavasaris ryškesnis, gėlės kvapnesnės, dangus aukštesnis, o žmonės visada jauni ir laimingi.