Spėlioti neverta

"Įspėjantis pranešimas"

Philipo K. Dicko (1928–1982) knygos sulaukė daugybės ekranizacijų, jis laikomas vienu ryškiausių mokslinės fantastikos kūrėjų. Todėl nuolat klausiama, ką kinematografininkai randa toje keistoje prozoje, kur tiek daug labirintų, beprotybės ir nevilties. Rašytojas beveik visą gyvenimą turėjo psichikos problemų, pradėjo gydytis dar paauglys. Tada jis pradėjo ir rašyti. Baigęs studijas ir vedęs (iš viso jis buvo vedęs net penkis kartus) Dickas ėmė dirbti parduotuvėje ir nuolat rašė. Pirmasis kūrinys buvo išspausdintas 1955 m. Palaipsniui jis tapo gerai žinomas tarp fantastikos mėgėjų. Jis daug rašė, bet nuolat palaikydamas darbingumą amfetaminu tapo priklausomas nuo narkotikų. Dicko kūryboje nuolat susipina keli motyvai, susiję su asmeniniais autoriaus išgyvenimais. Po vieno įsilaužimo į jo namus rašytojas nusprendė, kad tai buvo CŽV. Tai ir nulėmė Dicko knygoms būdingą abejonių pasaulio realumu, nepasitikėjimo ir paranojos atmosferą. Palaipsniui jį ėmė vis dažniau lankyti vizijos – religiniai protą paralyžiuojantys personažai, kurie užduodavo vis daugiau klausimų. Dickas nujautė artėjančią mirtį. Iškart po Ridley Scotto "Likvidatoriaus" ("Blade Runner") peržiūros jis atsidūrė ligoninėje ir mirė.

Vieną brangiausių Dicko kūrinių ekranizacijų – Steveno Spielbergo "Įspėjantį pranešimą" (2002) primins TV3 (15 d. 22.20). Jo veiksmas nukelia į 2054-uosius. Filmo herojus Džonas vadovauja policijos agentūrai, kurios tikslas – nusikaltimų prevencija. Agentūra gaudo žudikus, kol jie dar nepadarė nusikaltimo. Informaciją teikia trys aiškiaregiai, įsikūrę policijos štabe Vašingtone. Netrukus vienas aiškiaregys pamato nusikaltimą, kurį rytoj įvykdys Džonas. Kai persekiotojas tampa persekiojamuoju, jis turi pasinaudoti viskuo, ką tik žino apie persekiojimo sistemą, kad ją sunaikintų…

Tačiau filmą kuria Stevenas Spielbergas, niekad neišdrįsiantis parodyti (kaip Ridley Scottas), kad ateitis bus baisi. Jam būtinai reikia laimingos pabaigos. Spielbergas nėra žmogaus ateitimi susirūpinęs mąstytojas. Jis – puikus Holivudo juokdarys ir moka išblaškyti visas juodas mintis, todėl į prasidėjusį kaip kriminalinis filmas "Įspėjantį pranešimą" jis prikaišioja burleskos ir farso elementų. Taip gimsta visai gera pramoga. Filmas maloniai kutena paskutinius dar jautrius nervus, verčia jaudintis dėl Tomo Cruise’o vaidinamo Džono. Tačiau pagąsdinęs režisierius leidžia pajusti susižavėjimą. Pasijunti tarsi paranojos cirko vaidinime. Net nebesvarbu, kad policija ir kitos panašios organizacijos vis labiau braunasi į kiekvieno mūsų gyvenimą ir smegenis.

Šį savaitgalį pasisekė Spielbergo gerbėjams. Sekmadienį (17 d. 20.40) TV3 pasiūlys dar vieną šio režisieriaus filmą – 2002 m. sukurtą "Pagauk, jei gali". Autentiško personažo – sukčiaus gyvenimą režisierius rodo kaip tikrą amerikietišką karjerą. Tai moralės požiūriu dviprasmiška karjera, prasidedanti apgavyste, o įsikišus teisingumui ją vainikuoja tikroji sėkmė. Sąžinės priekaištai, vidinis atgimimas? Nepageidaujama. Herojaus prototipas Frankas Abagnale’as iš esmės niekad ir nesikeitė. Paprasčiausiai savo sukčiaus talentą jis atidavė į teisingumo rankas. Leonardo DiCaprio apdovanoja savo personažą tokiu kerinčiu žavesiu, kad žiūrovas yra bejėgis. Ar Spielbergas suvokia, kad rodo moralinį nihilizmą, nežinau. Jis nieko neteisia, tačiau pasiūlo tam tikrus motyvus: iširusią šeimą, nevykėlį tėvą, draugystės paieškas… Labai lengvai papasakoto (ko gero, tik Spielbergas moka taip vaizdžiai ir paprastai pasakoti savo kiekvieną savaip stebuklingą istoriją) filmo dugne slypi ir šis tas daugiau – galima nujausti autorių diskutuojant su savimi, nuolat keičiant personažo poelgių vertinimą. Taip spalvingas brangus kriminalinis filmas patyliukais tampa psichologine drama. Juolab kad DiCaprio partneriai, ypač jo herojaus persekiotoją suvaidinęs Tomas Hanksas, jam visiškai nenusileidžia meistriškumu.

Nežinau, ar įkvėpimo ir lengvumo Spielbergas semiasi iš Charleso Chaplino, tačiau ši kino legenda vis dar gali įkvėpti. BTV (16 d. 20.50) rodo vieną garsiausių jam skirtų filmų – Richardo Attenborough juostą "Čaplinas". Filmo pagrindu tapo didžiojo kino kūrėjo autobiografija ir garsaus britų kritiko Davido Robinsono parašyta biografinė knyga. Todėl filme meistriškai atkuriama epocha, daugybė su Chaplinu susijusių faktų ir žinių, puikiai parinkti aktoriai, kurių kiekvienas – Robertas Downey jaunesnysis, Geraldine Chaplin, Robertas Rhysa, Marisa Tomei, Kevinas Kline’as ir kiti – vaidina puikiai. Galima sekti visą Chaplino gyvenimą – vaikystę varganuose Londono kvartaluose, vargšo cirko artisto tapimą dar visai naujo Holivudo žvaigžde, pasaulinę šlovę ir santykius su gausiomis gyvenimo moterimis. Tačiau milžiniškas 144 minutes trunkąs reginys taip ir neparodo Chaplino – didžiojo kino kūrėjo. Daugiau vietos užima jo erotiniai nuotykiai bei naivūs kadrai, neva paaiškinantys menininko įkvėpimo šaltinius. Deja, bandymai paaiškinti, kaip gimė vienas ar kitas šedevras dažniausiai nepaaiškina nieko, tik pripildo filmą miesčioniškų spėlionių ir paskalų.

Panašiai atsitiko ir filmui "Manų šeima – šimtmečio romanas" (LTV2, 16 d. 19.45). Jo autorius Heinrichas Breloeris sujungia dokumentinius kadrus, Thomo Manno vaikų prisiminimus (jie taip pat pasirodo dokumentiniuose kadruose) ir vaidybinio kino epizodus, kad papasakotų visą Mannų šeimos istoriją. Ji atkuriama kruopščiai, įspūdį daro ir tai, ką pavadinčiau vizualia archeologija, kai bandoma kuo tiksliau atkurti interjerus ar šeimos ritualus, tačiau galiausiai filmą (tris jo dalis, kurias Lietuvos televizijai nupirko Goethe’s institutas Vilniuje ir kurios bus rodomos balandžio sekmadieniais) nustelbia noras viską paaiškinti seksualiniais didžiojo rašytojo ir jo vaikų polinkiais. Gal tai, kas rodoma, ir yra teisybė, bet, atvirai sakant, man visai nesvarbu, koks vaikinukas įkvėpė kurią nors homoerotinę Thomo Manno romano sceną. Aš skaitau jo prozą ne tam, kad ieškočiau panašių aprašymų, bet tam, kad rasčiau atsakymus į daug svarbesnius klausimus.

Todėl šiek tiek nerimauju laukdamas Josée Dayan filmo "Toji meilė" (BTV, 17 d. 22.45). Filmo herojė – garsi prancūzų rašytoja ir kinematografininkė Marguerite Duras, filme rodoma paskutinė jos gyvenimo meilė keliskart jaunesniam vyrui. Ta meilė truko iki pat rašytojos gyvenimo pabaigos. Pasak kritiko Charles’io Tessono, filmas rodo, kad Duras gyvenime nebuvo nieko svarbesnio už rašymą. Rašytoją suvaidino Jeanne Moreau, šios aktorės balsas lydėjo ir vieno asmeniškiausių Duras kūrinių – romano "Meilužis" ekranizaciją.

Jūsų – Jonas Ūbis