Gyvenimas dvelkia Korano žiedais

Franēois Dupeyrono filmas "Ponas Ibrahimas" ("Monsieur Ibrahim et les fleures de Coran", Prancūzija, 2003) grąžina į vėl madingą 7-ąjį dešimtmetį, ankštą Paryžiaus gatvelę Bleue, kurioje spiečiasi prostitutės, gyvena įvairių tautybių, tikėjimų ir rasių žmonės. Filmas sukurtas pagal madingo, į filosofus taikančio rašytojo Eriko-Emmanuelio Schmitto romaną. Tačiau jei nežinai, kad tai – ekranizacija, pasakojimo literatūriškumas gal ir nelabai kris į akis, nes režisierius sumaniai išnaudoja to laikotarpio nostalgiją. Prostitutės filme yra tikrai auksinės širdies, konfliktai tarp prancūzų ir arabų dar nepasiekė savo apogėjaus, o iš langų ir pirmųjų tranzistorių liejasi ankstyvasis rokas. Todėl filmo siužetas ir pagrindinė mintis apie visus laimingais paverčiančią toleranciją neatrodo prikišamai politiškai korektiški. Nostalgija yra nostalgija. Ji sušvelnina prisiminimus, nuglaisto aštrius kampus, sukuria prarastos idilės iliuziją. Jai pasiduoda net kaprizingoji Isabelle Adjani, trumpučiame filmo epizode suvaidinusi į legendinę BB panašią kino žvaigždę papūstomis lūputėmis.

Pagrindiniai filmo herojai yra du, tačiau filmo pabaigoje jie paradoksaliai tampa vienu žmogumi, tarsi sekančiu amžiną pasaką apie poną Ibrahimą ir Korano gėles (filmas taip ir vadinasi – "Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės", tačiau kodėl lietuviškame pavadinime liko tik vienas jo dėmuo, geriau klauskite platintojų). Iš tikrųjų tai amžinas, kinui ir literatūrai gerai žinomas pasakojimas apie mokytoją ir mokinį, kurie papildo, pratęsia vienas kitą net po vieno iš jų mirties.

Paauglys Mozė gyvena kartu su tėvu, akivaizdžiai nesugebančiu įveikti depresijos. Galima nuspėti, kad ši atsirado po skyrybų su žmona ir mitinio vyresniojo sūnaus praradimo. Mozė (arba Momo) svajoja prarasti nekaltybę. Filmo pradžioje jis sudaužo savo taupyklę, o geraširdė prostitutė Silvi paverčia berniuką vyru. Bet tikroji Momo inicijacija į suaugusiųjų gyvenimą prasideda tada, kai jis susidraugauja su "arabu" – taip pravardžiuojamas mažos krautuvėlės savininkas ponas Ibrahimas. Jis nekalba apie save, tačiau iš visko – jo povyzos, žvilgsnių, sugebėjimo atleisti ir toleruoti Momo šunybes, iš jo pamokymų berniukui (pvz., tėvui vakarienei patiekti kačių ėdalo ir pasakyti, jog tai – brangus paštetas) – galima suvokti, kad ponas Ibrahimas yra vienišas ir nelabai laimingas. Toks pat vienišas, kaip Momo, kurį tėvas palieka tarsi nereikalingą daiktą. Bendraudamas su Ibrahimu, Momo mokosi suprasti pagrindines gyvenimo vertybes. Jas berniukui atveria ne seni žydiški foliantai, kuriuos jis pardavinėja bukinistams, o Ibrahimo dovanotas Koranas ir keistokos frazės. Kad ir tokia sufisto išmintis: "Tai, ką atiduodi, lieka tavo. Tai, ką laikai sau, prarandi visam laikui".

Ibrahimas laikosi šios taisyklės. Jis apgaubia Momo tėviška meile ir rūpesčiu. Atiduodamas jam savo meilę, Ibrahimas tarsi išsaugo nemirtingumą.

Kartu filmas – ir pasakojimas apie tolerancijos galią, nors religinių definicijų filme nėra daug. Kad religijos iš esmės nelabai skiriasi, iliustruoja gal kiek tiesmukas, bet labai paprastas ir žavus epizodas, kai atvykę į Stambulą Ibrahimas ir Momo apsilanko stačiatikių cerkvėje, katalikų bažnyčioje ir musulmonų mečetėje. Senas turkas ir jaunasis žydas yra žmonės, kuriuos sieja kai kas daugiau nei religija. Tuo paprastumu dvelkia ir visi paskutinės Ibrahimo ir Momo kelionės į senojo mokytojo tėvynę epizodai. Jie važiuoja per įvairias šalis, bet žiūrovai dažniausiai mato tik dangų, o šis visur vienodas.

"Ponas Ibrahimas" tikrai nėra šedevras. Tačiau tai šiltas, geranoriškas ir nostalgiškas filmas. Be abejo, prie to bus prisidėjęs ir senąjį poną suvaidinęs ilgai kino ekranuose nematytas Omaras Sharifas (šis vaidmuo jam atnešė "Cezarį" ir Venecijos kino festivalio prizą). Žiūrėdamas į jį beveik gali patikėti, kad gražuolis daktaras Živago senatvėje tapo išmintingu, bet temperamentingu musulmonu. Nekurdamas didžio filmo, Franēois Dupeyronas leidžia žiūrovams kartu su Momo atrasti paprastą gyvenimo išmintį: šypsokis ir būsi laimingas, atiduok save ir turėsi viską, būk pakantus kitiems ir išmoksi pamilti save. Pono Ibrahimo pamokos tampa ir žiūrovų patirtimi. Jos – tarsi tos tarp Korano puslapių sudžiovintos gėlės, primenančios apie tai, ko jau niekad nebesužinosime, bet vis tiek nutvilkančios tikru jausmu. Tas kuklias mėlynas gėlytes pamatysime tik filmo pabaigoje. Užtat pradžioje yra kitas puikus kadras: tamsiaodė prostitutė palaimingai panardina veidą į didžiulę raudonų rožių puokštę. Tie menki susitaikymo su gyvenimu gestai – taip pat pono Ibrahimo išminties ženklai.

Živilė Pipinytė