Savitas Monikos Bičiūnienės pasaulis

Monika Bičiūnienė. "Karvutei vandenėlis". 1980 m.

"Žalio įlomio centre prie molberto stovi moteris. Tačiau veltui stengiausi įžiūrėti jos bruožus. Ji – mažas, nežymus taškas pievos žalumoje. Tapo tą supantį pasaulį, tuos artimus ir gerai pažįstamus daiktus, kuriuos, pragyvenusi daugiau kaip penkiasdešimt metų, iš naujo atrado." (Tomas Sakalauskas, 32 p.)

Spalio 26 d. atidaryta žinomos liaudies tapytojos Monikos Bičiūnienės kūrybos paroda Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Kartu dailės mylėtojams buvo pristatyta knyga apie šią talentingą menininkę.

Šia paroda galerija pradėjo parodų ciklą "Liaudies menas ir vaikų kūryba", skirtą vaikų kūrybos ir liaudies meno paralelių paieškoms. Greta spalvingų teminių M. Bičiūnienės paveikslų, vaizduojančių senojo Lietuvos kaimo žmones, jų darbus ir šventes parodoje eksponuojami dailininkei artimų žmonių portretai ir gėlių natiurmortai, kupini skaidrumo, gyvybės, veržlumo. Šalia kabantys įvairaus amžiaus vaikų piešiniai buvo parinkti kaip naiviojo meno atstovei artimos pasaulėjautos, kompozicijos, motyvų bei spalvų paralelės. Taip parodos rengėjai siekė aktualizuoti liaudies menininkės kūrybą, atskleisti jos panašumus su vaikų kūryba, sudominti jaunimą.

Savitas M. Bičiūnienės "viso pasaulio matymas" stebina žvelgiančius į jos drobes. Todėl nenuostabu, kad sūnus Rimas Bičiūnas, pamatęs pirmuosius mamos kūrybinius bandymus dar besimokydamas Vilniaus M.K. Čiurlionio meno mokykloje ir nuvežęs į Vilnių jos darbų, greitai sudomino muziejininkus, dailininkus ir surengė pirmąją parodą.

Daugiau nei keturiasdešimt metų kurianti dailininkė, nutapiusi per du tūkstančius paveikslų, kitąmet švęsianti 95 metų sukaktį, pagaliau gali pasidžiaugti sodrių spalvų leidiniu, gausiai iliustruotu fotografijomis, tapybos ir pastelių darbų reprodukcijomis. Knygos sudarytojas Rimas Bičiūnas ir dailininkė Vida Kuraitė jautriai išryškino tapybą. Kartu su kataloginiais duomenimis ji skoningai pateikiama ne chronologine tvarka, bet siekiant vizualios darnos su greta esančiais kūriniais, atsiliepimais, recenzijų ištraukomis. Piešiniai, spalvoti šriftai išskiria knygos skyrius, Monikos pasakaites ir viršelio atvertime įterptas anūkės Monikos Bičiūnaitės papasakotas komiškas jų gyvenimo istorijas ("Močiutė – karatė meistrė"; "Kaip močiutė virdavo sriubą"; "Kaip močiutė saugojosi plėšikų" ir kt.).

Įžanginiame tekste dailėtyrininkė Marija Kuodienė M. Bičiūnienę pristato kaip vieną žinomiausių šiuolaikinių liaudies tapytojų, sulaukusių ir tarptautinio pripažinimo – Belgrade jos kūriniai buvo įtraukti į Pasaulinio naiviojo meno enciklopediją. Ji, kaip ir "žymiausia savamokslė menininkė Jadvyga Nalivaikienė, buvo viena pirmųjų lietuvių primityviosios tapybos atstovių, prie kurių vėliau prisijungė gaivališkos, naivios plastikos tapytoja Petronėlė Gerlikienė" (5 p.).

M. Bičiūnienė gimė 1910 m. balandžio 28 d. Baublių kaime (Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje), didelėje šeimoje. Daug vargusi ir dirbusi, ištekėjusi už Liongino Bičiūno, kaimo siuvėjo, kartu su vyru siuvo drabužius. 1945 m., gimus sūnui, šeima apsigyveno Pandėlyje. Nuolat dirbusi kasdienius namų ruošos darbus, mokykloje – valytoja, teisme – kurjere, internate – naktine budėtoja, ji liko temperamentinga ir nuoširdi. Visada gerai nusiteikusi, mylima šeimos, kaimynų, vaikų, besistengianti visą blogį pamiršti ir iki šių dienų dienų aktyviai tapanti, planuojanti "daug ką nutapyti", atkurti paveiksluose kas jai patinka, kas brangu ir ką užsimerkus matanti (154 p.).

Nuo 1962 m. sūnaus Rimo paskatinta pradėjusi tapyti, sunkiai įveikė kaimynų baimę: "Kai tapydavau, uždangstydavau langus, užkabindavau duris, nenorėjau, kad mane pamatę pandėliečiai manytų, jog iš galvos išsikrausčiau", – sakė. Šie pirmieji bandymai buvo eksponuojami 1966 m. peronalinėje parodoje Vilniuje, Respublikinėje bibliotekoje.

Leidinyje įterpti žinomų menininkų pasisakymai leidžia suprasti M. Bičiūnienės darbų reikšmę.

Tapytojo Vinco Kisarausko požiūriu, "M. Bičiūnienės kelias paprastas, neišsiskiriąs nei ryškesniais įvykiais, nei ypatingais pergyvenimais. Jos kūrybinė dvasia savotiška. Kaip ir visų liaudies menininkų, taip ir jos darbai mus paperka savo dideliu nuoširdumu, betarpiškumu, šiltu lyriniu požiūriu į pasaulį. Jos kūriniai atrodo kaip gražus, šviežias, nepaliestos sielos reiškinys, tapybos pasaulis tyras, švarus. Dailininkė gėrisi gamta, žmonėmis, įvykiais, kurie daugiau geraširdės šypsenos nušviesti, negu kankinančio ieškojimo padiktuoti" (42 p.).

Savitas mąstymas atsispindi Monikos Bičiūnienės ir Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko dialoge: "Kai 1999 m. sausio 19 d. sulaukiau kvietimo: "Ateik į Rotušę, pamatysi naiviojo meno atstovės, jau devyniasdešimtuosius metus baigiančios Monikos Bičiūnienės parodą", – lyg ir laiko buvo gaila. "Ką ten pamatysiu", – pagalvojau. Bet nuėjau. Daug žmonių susirinko salėje, pro juos vos įžiūrėjau su pilnu glėbiu gėlių sėdinčią krėsle senutę. O jai ant galvos – karūna su įrašu: Monika Bičiūnienė – Karalienė savo sukurto pasaulio."

Menininkė šmaikščiai paaiškino nesuprantantiems: "Kas čia neaišku? Kas būtų, jei karieta būtų pagal namus, tai arkliai kaip blusos šokinėtų, jų nematytum. O čia pats grafas važiuoja". Arba: "Gi varpas čia pagrindinį vaidmenį atlieka". O kodėl namai guli šonu? "Tai – naktis, kaipgi pavaizduosi, kad naktį žmonės miega".

Greta kitų, "atradusių" menininkę, – ir dailėtyrininkų Nijolės Tumėnienės, Vytenio Rimkaus, menininkų Nomedos Marčėnaitės ir Mariaus Jonučio įspūdžiai.

Leidinio autentiškumą sutvirtina žurnalistės Almos Skruibytės užrašyti Monikos pasakojimai apie svarbiausius jos gyvenimo dalykus: kaimo buitį, šventes, papročius, pomėgį tapyti ir kt.

Leidinyje pateikiamas Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės, Rokiškio krašto muziejuje saugomų darbų katalogas bei dauigiau kaip šešiasdešimties parodų, įvykusių Lietuvoje ir užsienyje, sarašas.

Pateikianti gyvą, autentišką požiūrį į liaudies menininkę knyga užpildo spragą. Tikimės sulaukti daugiau leidinių ne tik apie profesionaliąją dailę, bet ir apie kitus savitus menininkus.