Elena Strazdaitė-Bekerienė (1910 10 16 – 2004 11 06)

Ši prieškario Kaune daryta nuotrauka mena smuikininkės Elenos Strazdaitės-Bekerienės muzikinio kelio saulėtekį – kelio, kuris vėliau kerojosi ilgus dešimtmečius ir nutrūko visai neseniai, 2004 m. lapkričio 6 d., mūsų muzikos Senjorei jau einant 95-uosius metus. Ne tiek daug šiandien rasime amžininkų, kurių atmintyje dar gyvas Elenos Strazdaitės rankose prabylančio smuiko tembras, su jos talentu, darbštumu ir gabumais sietos ambicingos viltys.

Šios muzikės likimas, kaip ir jos gimtojo krašto, šimtmečio viduryje skilo į dvi puses, padalytas epochos audrų – karo, okupacijos. Vienoje pusėje pasiliko rimtų studijų ir koncertų užsienyje bei atkaklaus profesinio užsispyrimo subrandinta patirtis, o kitoje – puoselėtų solinės veiklos lūkesčių obalsiai, susitelkę į ilgametį pedagoginį darbą.

E. Strazdaitei-Bekerienei nebuvo skirta palikti tėvynės ir tapti išeive. Tai, kad savo ilgą gyvenimą ji nugyveno Lietuvoje, mūsų muzikinei bendruomenei buvo didžiulė dovana.

E. Srazdaitė-Bekerienė gimė 1910 m. spalio 16 d. Odesoje, kur geresnio gyvenimo ieškoti buvo atvykusi iš Anykščių krašto kilusi jos motina, ten sutikusi ir savo gyvenimo draugą Joną Strazdą. Anksti vaikystėje atsiskleidęs mergaitės muzikinis talentas buvo pastebėtas ir motinos tuoj patikėtas gerų pedagogų dėmesiui, sistemingo ugdymo bei studijų tėkmei. Peterburgo konservatorijoje jaunoji smuikininkė tapo netiesiogine Leopoldo Auerio mokine: šio profesoriaus asistentė Marija Gamoreckaja padėjo tvirtus pamatus tolesnei E. Strazdaitės veiklai, suformavo vidinę ir išorinę atlikėjišką laikyseną. 1919 m. Strazdų šeima grįžo į Lietuvą, į Kauną, kuriame E. Strazdaitė pradėjo lankyti "Aušros" gimnaziją ir pedagogės A. Kirchner smuiko klasę. Čia smuikininkė netruko išgarsėti kaip vunderkindė, savo grojimu žavėjo Vaižgantą, Maironį. Gavusi Lietuvos vyriausybės paramą, 1922–1924 m. E. Strazdaitė studijavo Berlyne Sterno mokykloje pas M. Jakobseną, privačiai mokėsi pas G. Kulenkampffą.

Itin svarbus smuikininkės mokslų užsienyje etapas buvo 1924– 1934 m. studijos Prahos konservatorijoje pas O. Marįką ir J. Feldą, baigtos "Absoliutorium" diplomu. Su šia senąja Europos muzikinės kultūros sostine susiję ir daugiau prasmingų atsiminimų, vienas jų – moralinė ir materialinė tuo metu Lietuvos atstovybėje dirbusio D. Zauniaus pasiaukojama globa. Nuo 1929 m., pasak pačios E. Strazdaitės-Bekerienės, keturias vasaras ir tris žiemas ji praleido Paryžiuje, tobulindama meistriškumą Rusų konservatorijoje pas I. Kamenskį. Čia buvo subūrusi ir moterų trio drauge su smuikininke iš Rygos bei paryžiete violončelininke. Regis, nedaug trūko, kad E. Strazdaitės studijų laikotarpį apvainikuotų ir dar viena reikšminga stažuotė – šįkart Džiuljardo mokykloje Niujorke. Tačiau gyvenimas brūkštelėjo savas korekcijas. Smuikininkė liko Kaune, sukūrė šeimą, intensyviai koncertavo kaip kamerinės muzikos atlikėja bei Radiofono orkestro narė. 1946 m. prasidėjo antrasis E. Strazdaitės-Bekerienės veiklos etapas, trukęs ilgiau nei keturis dešimtmečius ir susijęs su M.K. Čiurlionio menų mokyklos istorija. Pedagoginė veikla smuikininkei tarpo terpe, kurioje ilgų studijų, solinė, kamerinė, orkestrinė patirtis buvo esminis profesinis dėmuo ugdant jauniausios kartos smuikininkus.

Ką individualiose ar ansamblio pamokose mokiniui reiškia mokytojo žodis, pastaba, skonis, elgsena, pažiūros, laikysena, – pažįstama kiekvienam šį kelią mynusiam. Tai nelengvas gebėjimo tvirtai apsispręsti ugdymo procesas. Daugelis E. Bekerienės mokinių liko ištikimi muziko pašaukimui, Mokytojos pažadintoms grožio paieškoms, liko tęsti to, ką nebūtinai liudija tarptautinių konkursų diplomai ar nuolatinis pavardžių linksniavimas. Tiesiog liko supratę perimtos patirties ir atliekamo darbo prasmę.

Vytautė Markeliūnienė