Slaptingasis Lisztas

Mūza Rubackytė M. Raškovskio nuotr.

Rudeniop prancūzų žurnalas "Piano" savo skaitytojams pristatė pianistės Mūzos Rubackytės CD, kuriame įrašytas visas Ferenzo Liszto "Klajonių metų" ciklas, bei pokalbį su pačia pianiste. Šį Orrianne Nouailhac parengtą interviu, šiek tiek patrumpinę, siūlome ir mūsų skaitytojams. Beje, pianistė šiuo metu kaip tik vieši Lietuvoje – lapkričio 17 d. ji dalyvavo Filharmonijoje surengtame koncerte "Vilniaus susitikimai. Lapkričio divertismentas", o gruodžio 3 d. Kaune ir 4 d. Vilniuje, Filharmonijoje, koncertuos su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Stefanu Lano.

Įrašėte visus Liszto "Klajonių metus". Kaip įveikėte šį milžinišką kūrinį?

Tai buvo savita kelionė – kaip ir Lisztui, kai jis rašė šiuos muzikos puslapius. Tai konkreti dvasios kelionė, kelionė laike. Čia ne paskiras kūrinys, o greičiau tikra enciklopedija. "Klajonių metai" jau seniai gyveno manyje, aš labai norėjau juos įrašyti. Dingstim tapo René Koeringo pasiūlymas paruošti juos "Radio France" ir Monpeljė festivaliui. Puoliau prie paskutinių penkiolikos iš šimto veikalo puslapių, kuriuos man dar reikėjo "prisijaukinti". Diską įrašėme per tris sesijas: rudenį, žiemą ir pavasarį.

Kokį tada įsivaizdavote Lisztą?

Galvodama apie Lisztą, įsivaizduoju įvairius vyrus. Taip jau yra, nes iš įvairių šaltinių apie kompozitorių sužinai labai skirtingų dalykų. Literatūros, filosofijos, apskritai meno veikiamas Lisztas visą savo gyvenimą labai keitėsi. Jis buvo ir suvedžiotojas, ir mąstytojas, švietėjas. Įsivaizduoju jį pirmiausia kaip labai kilnų žmogų. Nedažnai sutiksi muziką, kuris taip rūpintųsi kitais menininkais. Tolerantiškas, geranoris, linkęs globoti, jis ėmėsi transkripcijų, taip prisidėdamas prie savo meto muzikos skleidimo. Transkribuodamas Berliozo Simfonijas ar Schuberto dainas, jis suteikė galimybę su jomis susipažinti daugybei žmonių. Šis kilnumas ryškus jo muzikoje, jos išraiškoje, technikoje. Galvodama apie Lisztą, visada prisimenu ir meilę, jautrumą, nuoširdumą. Fortepijono virtuozas, nuostabus technikas – pernelyg dažnai Lisztas laikomas kaip tik tokiu – yra ir tyras romantiškas herojus. Spalvingas ir nuostabus, subtilus ir draugiškas.

Ar galėtumėte pasakyti, kad "Klajonių metuose" greta geriausių dalykų yra ir visiškai menkaverčių?

Be abejo, ciklas nėra tolygus, bet šiandien dar negaliu atsakyti į šį klausimą. Per anksti. Ką tik įrašiau šį kūrinį, tad jaučiuosi kaip motina, kalbanti apie savo kūdikį. Vis dėlto galiu prisipažinti: prieš įrašydama šį ciklą maniau, kad "Tretieji metai" – ne tokie įdomūs, kad čia susiduriame su senuoju Lisztu. Juk jie parašyti beveik keturiasdešimčia metų vėliau už "Antruosius". Tačiau pernai įsitikinau, kad šį prietarą reikia atmesti. Lisztas čia atveria duris ateities muzikai, atonalumui, Busoni menui.

Kaip Jūs fortepijonu išreiškiate jausmus, pvz., meilę? Arba peizažus ir aplinką, tokius kaip Italijos?

Muzikos kalba sudaryta iš kodų ir ženklų. Mes, muzikantai, kalbame šia abstrakčia kalba ir stengiamės perduoti klausytojams tai, ką sugebėjome išsiaiškinti – frazę, ritmą, frazės lankstumą... Pvz., "Petrarkos sonetų" pagrindas yra vokalinis kūrinys, o dingstį parašyti "Obermano slėnį" autoriui davė Senancouro romanas. Ir vienu, ir kitu atveju reikia perprasti kūrinio ir jo įkvėpimo šaltinio dvasią.

Kokiu būdu balso klausymas padeda pianistui suvokti, kaip reikia skambinti?

Čia svarbu dėmesys pauzėms ir atsikvėpimams. Pauzė frazei pasibaigus, stabtelėjimas nustebimui išreikšti, kablelio pauzė. Balsas – geriausias, idealus instrumentas. Nei medžiagos, nei baldo, jokio tarpininko, kuris galėtų apvilti muziko mintį. Ji priklauso jam pačiam, kyla iš jo vidaus. Jis atsiduoda savo pirmajam ketinimui, nepaliestam, nepadailintam, tikram.

Ar metams bėgant jaučiatės patobulėjusi kaip muzikė?

Savaime suprantama. Žengi į priekį, vadinasi, skambini vis geriau, o kintantis tavo atlikimas tuo pat metu keičia tave. Grojant tuos pačius kūrinius, kartojasi tokia pat istorija, bet ji niekada nebūna nei ta pati, nei visai kita. Talentingiausieji pasitiki savo intuicija, pakuždančia nepastebimus tos pačios pjesės pakeitimus. Dažnai jie patys gerai nežino, kodėl nusprendė pakeisti vieną ar kitą dalyką. Taip jau yra. Šiokia tokia interpretacijos paslaptis.

Būnate patenkinta ką tik paskambinto kūrinio atlikimu? O gal atvirkščiai?

Tobulybė yra chimera, kurios siekiame visą laiką. Net jeigu pavyksta išreikšti kokią konkrečią idėją, reikalingą kūriniui, žiūrėk, beregint atsiveria naujos durys, į kitas tolimas ir sunkias paieškas. Tai niekada neatslūgstanti įtampa – troškimas gyventi muzikoje. Tai begalinis ieškojimas. Nepasitenkinimas ir nusivylimas lydi mus nuolatos, tačiau jie būtini muzikinės minties kūrybai.

Jūs keletą metų komponavote. Ar dirbant šį darbą netekdavo nusivilti dar dažniau?

Aišku. Atlikėjas yra tarpininkas. Jis turi išgyventi partitūrą, nuosekliai pajusti joje reiškiamus jausmus. O kompozitorius yra priešakyje. Nėra tikros kūrybos be skausmingos introspekcijos.

Jūs labai mėgstate Scarlatti. Tarkite keletą žodžių apie šią muziką...

Mėgstu jo linijas, subtilumą, juvelyriškumą. Scarlatti muzika – tikras deimantas. Aš ją atradau skambindama klavesinu... Vėliau mokiausi tas pjeses skambinti fortepijonu. Mano įrašų sąraše – devyniolika Scarlatti sonatų. O iš viso jų išleista per penkis šimtus – tikrai yra iš ko pasirinkti…

Šiuolaikinei muzikai savo repertuare neskiriate tiek vietos. Kodėl?

Groju daug šių dienų kamerinės muzikos. Beje, labai norėčiau, kad kas nors parašytų didelį koncertą fortepijonui... Šį tą nujaučiu. Bet – jokių komentarų.

Kur mėgstate koncertuoti?

Man labai prie širdies Amsterdamas ir "Concertgebouw". Publika ten nuostabiai atidi. Be galo vertinu Londoną, ypač "Wigmore Hall", tarsi specialiai sukurtą fortepijonui. O žiemą mėgstu koncertuoti Pietų Amerikoje. Tai stebuklinga – saulė, vaisiai ir žmonių meilumas sušildo man širdį. Be to, Pietų Amerikoje jauti tikrą jautrumą muzikai. Ten geriau suprantu, kodėl ši pasaulio dalis davė mums tokius brangius žmones kaip M. Argerich, N. Freire, C. Arrau, B.L. Gelbertas...

Esate kilusi iš muzikų šeimos. Koks buvo pirmas Jūsų sąlytis su muzika?

Mano senelis, matematikas, dirigavo mėgėjų orkestrui. Tėvas buvo operos dainininkas, o motina, kaip ir jos sesuo – koncertuojanti pianistė. Tačiau visiškai negalėčiau papasakoti Jums apie pirmą savo sąlytį su muzika. Ji buvo visur ir visada, todėl negaliu vienos kurios valandėlės išskirti iš kitų. Užtat prisimenu, kad ilgą laiką mano mėgstamiausias instrumentas buvo balsas. Man buvo pranašaujama dainininkės karjera – išties iki dvylikos metų mano mecosopranas buvo labai gražus. Augdama jį praradau. Nieko nepadarysi. Tai Dievo dovana, ir mes arba turime ją, arba ne. Tada susidomėjau smuiku. O apie fortepijoną sukausi keletą metų, kol galutinai prie jo apsistojau...

Kaip gyvenote komunizmo laikotarpiu Lietuvoje, paskui Maskvoje?

Posakis "geležinė uždanga" būtų visai tinkamas. Gyvenome už storos uždangos. Turėjai vidaus pasą ir galėjai važinėti po Sovietų Sąjungą, bet tarptautinis pasas buvo saugomas Maskvoje. Susiburti ir išvykti už komunistinio bloko ribų, net koncertą suruošti, buvo neįmanoma. Mano karjera nepaprastai nukentėjo nuo šių suvaržymų. Buvau ką tik laimėjusi Liszto-Bartóko tarptautinį konkursą Budapešte, gavau daugybę kvietimų koncertuoti, bet negalėjau jais pasinaudoti. Užuot išvažiavusi į užsienį, skambinau mažuose Sibiro ir Kazachstano kaimuose, nes muzikui visuomet reikia išreikšti save – vis tiek, kad ir kokioje gamykloje, kad ir prastu pianinu, per pietų pertrauką, žmonėms, kurie kalbasi, arba tuščiai salei. Šito reikia, bet ilgainiui tai tampa pragaištim. Apima bjaurus letargas. Gyvenimo ir darbo sąlygos kasdien blogėjo. Tuo metu Lietuvoje ėmė kilti pasipriešinimas, būrėsi intelektualai – poetai, muzikai, filosofai, rašytojai. Rinkdavomės, kalbėdavomės apie ateitį. Tai galėjo baigtis gulagu, tačiau mums pasisekė. 1988 m. atvažiavau į Prancūziją. Atrodė, kad būsiu naudingesnė čia, gindama mūsų "bylą" iš laisvos teritorijos… Dabar dažnai grįžtu į Lietuvą, čia dėstau. Mano šalis tapo Europos Sąjungos nare. Tai reikšmingas momentas. Aš stengiuosi veikti pagal galimybes, esu užmezgusi ryšių su politikos ir kultūros žmonėmis.

Papasakokite apie Jakovą Flierą, savo profesorių Maskvoje.

Baigusi studijas Lietuvoje, mokiausi Maskvos konservatorijoje vadovaujama Jakovo Fliero. Jis yra Konstantino Igumnovo mokinys, o Igumnovo mokytojas buvo Siloti, dirbęs greta Liszto... Jakovas Flieras priklausė Richterio kartai ir rusų publikos buvo labai mėgstamas. Tačiau iškilus problemoms dėl rankų, jam teko atsisakyti pianisto karjeros. Tada jis atsidėjo pedagoginiam darbui. Michailas Pletniovas ir Michailas Rudy – abu yra jo ugdytiniai. Jis buvo nepaprastai jautrus kraštutiniam, iš gilumos plaukiančiam cantabile ir stengėsi perduoti mums šį meną.

Jūs pati esate dėstytoja. Ar Jums tai – reikmė?

Man tai savotiška laboratorija. Be to, tai leidžia nejausti vienatvės, kuri pianistui – neišvengiama. Juk aš kasdien – viena prie instrumento, su daugybe jausmų, svyruojančių nuo baimės iki entuziazmo, nuo džiaugsmo iki abejonės.

Kokia partitūra šiuo metu sukasi Jūsų galvoje?

Gegužės mėnesį, atšaukus vieną mano turnė, pagaliau galėjau keletą savaičių prisėsti ir nuosekliai pastudijuoti naujus kūrinius. Taigi ėmiausi partitūrų, kurios jau seniai gulėjo ant mano fortepijono ir į kurias įsigilinti vis nerasdavau laiko. Viena iš jų – Brahmso Antrasis koncertas – iki šiol neišeina man iš galvos.

Kurių pianistų klausotės mieliausiai?

Tai daugiausia praeities žmonės. Cortet, atliekantis Chopiną, Arrau – Brahmsą ir Lisztą, Kempffas – Beethoveną, taip pat Fisheris, Lipatti... Iš nūdienos pianistų mėgstu Kristianą Zimermaną. Jo pasirinktos interpretacijos, kartais ginčijamos, man atrodo įtikinamos. Marta Argerich mane visada stulbina. Ji nuostabi. Jaudina mane ir Radu Lupu.

Jei neklystu, turite jau du naujus įrašus, kurie pasirodys artimiausiais mėnesiais...

Jie įgroti koncerto metu. 2004-ųjų sausį surengiau koncertą Marselio "Criée" teatre, programoje buvo Bachas ir Beethovenas: "Prancūziškoji siuita", visiškai nežinoma Fantazija d-moll, kurią aptikau viename sename įraše, Bacho–Busoni Čakona, Beethoveno Sonata, op. 110, ir 32 variacijos. Šie įrašai pasirodys DVD formatu. O diskas su "Sarkazmais" bei "Romeo ir Džuljeta" skirtas Prokofjevui.

Ką veiksite po mūsų pokalbio?

Šiandien girdėjau daug fortepijono muzikos, tad galva – lyg ištinusi. Grįšiu namo, leisiu jai ištuštėti, paskui sėsiu prie savo fortepijono atkurti garsų, kuriuos noriu girdėti.

Ar skambinti tikrai būtina kasdien?

To reikalauja disciplina. Rachmaninovas turėjo puikų atsakymą į šį klausimą. Iš esmės jo mintis buvo tokia: "Jei neskambinu vieną dieną, aš tai pajuntu. Jei neskambinu dvi dienas, mano artimieji tai pastebi. Jei neskambinu tris dienas, tai pamato publika". Aš tikiu šia maksima.

Vertė Palmira Čebelienė