Kodėl "Baia Mare"?

Tadeusz Rolke. "Baia Mare"

"Baia Mare" – taip intriguojančiai skamba lenkų fotografo Tadeuszo Rolkes fotografijų paroda Lenkų institute Vilniuje. Dviejų paslaptingų žodelių junginys ne tik vilioja negirdėtais garsų sąskambiais, bet ir tyliai kužda senas mistines istorijas. Prisimenate istoriją apie vampyrą Drakulą, jo pilį ir mistiškąją Transilvaniją? Raudonas it prisirpusios vyšnios kraujas, grafas, juodi tamsoje tyliai sklendžiantys šikšnosparniai – tokia Transilvanijos istorija filmuose, knygose ir kartais sapnuose. Tačiau būtent šioje šalyje, pačioje jos šiaurėje, slepiasi ir miestas Baia Mare. Kalnai, tradiciniai mediniai rumunų liaudies namukai su aukštais šiaudiniais stogais, Šv. Stepono bokštas, statytas XIV a. – visa tai Baia Mare. Galime atsiriboti nuo Rumunijos stereotipų ir palengva įžengti į kitokį, paprastą ir šiltą Baia Mare pasaulį. Šiluma sklando parodos erdvėje, lengvai nutupia šypsenoje, vylingame žvilgsnyje, kūno judesyje, bučinyje... Kartais ta šiluma tampa aitri – sarkastiškuose girtuoklių veiduose, mėsinėje, elgetos rankoje...

"Baia Mare" tėra sąlyginis parodos pavadinimas, greičiau tam tikra nuotaika, nes fotografijose Rumunijos miesto erdves išplečia Vengrija, Ukraina, Lietuva, Slovakija. Erdvės neapibrėžtumas fotografijose ir parodos pavadinimas trikdo. Kodėl Rumunijos miestas tampa visos parodos kelrodžiu? Mieste ir kalnuose sklando laisvės ir kasdienybės, paprastumo ir didingumo, komunistinės ir nepriklausomos šalies, džiaugsmo ir liūdesio, jaunystės ir senatvės nuotaikos. Visa tai būdinga minėtoms šalims, visos turi savotišką bendrą praeities vardiklį. Fotografijose išnyksta šias šalis skiriančios ribos. Portretuose blyksi mergaičių dantukai, vėjyje plaikstosi ryškiai rausvi plaukai, smilksta cigaretės... Vienoje fotografijoje – akiplėšiškai nuoga krūtis ir įžūli moters šypsena. Trys moterys, viena iš jų – paslydimo, gėdos simbolis. Susikausčiusi, sunėrusi rankas, nudelbtu žvilgsniu ir pavargusiu veidu ji sėdi šalia vulgarios stalo kaimynės ir pustuščių butelių. Skausmingas žvilgsnis, tarsi V. Hugo Fantinės, ir nyki, skurdi realybė. Liūdnas groteskiškas moters paveikslas – tarsi akibrokštas laimingoms ir naivioms mergaitėms kitose fotografijose. Prarastų sielų veidrodžiai – akys – naikina gražaus rausvai mergaitiško pasaulio viziją. Laimingų veidų daug, o vienintelė kitokia fotografija parodo pasaulio dvilypumą, moteriško skausmo, nevilties veidą.

Tadeusz Rolke. "Baia Mare"

Fotografas žaidžia priešpriešomis ir tuo mėgaujasi. Gretina vaikystę (nekaltybė, naivumas, tyrumas) ir aguonų lauką (narkotikai, kvailumas, priklausomybė), elgetą ir prabangių rūbų parduotuves. Fotografijų erdvėje tarsi netyčia sužimba vitrinų užrašai, tyliai prieštaraujantys įmantriais šriftais ir savo reikšmėmis. Gatvėje tviska "Ųąšģ", "Įóņčź", o romiai ištiesta moters ranka prašo išmaldos. Žodis, jo reikšmė, kuria virpančią fotografijos erdvės įtampą: ramybė čia tėra apgaulė. Tokiais paradoksais žaidė 8–9-ojo dešimtmečių Lietuvos fotografai A. Maldutis, V. Balčytis. Žodis "ń÷ąńņüå" ir niūrus tarybinis pastatas išdaužytais langais – tokią "laimę" užfiksavo du fotografai. Anuomet tai buvo Ezopo kalba, tylus manifestas prieš tarybinę santvarką, propagandinę ideologiją. Lenko fotografijoje – subtili ironija socialinės nelygybės atžvilgiu. Vargingiausi visuomenės sluoksniai parodos erdvėje pasirodo ne kartą: spalvingos turgaus fotografijos – savotiškas chaosas, visur sklando vartotojiška pirk–parduok dvasia. Tarsi iš gausybės rago pasipylę kopūstai, įvairiausių prieskonių kalneliai, margaspalvės skarelės ir skubantys, perkantys, parduodantys žmonės. Tik viena žilagalvė senučiukė, parimusi tarp savo prieskonių, padovanoja mums savo romų geraširdišką šypsnį.

Kartais laimę galima išskaityti delnuose. Kad rankos iškalbingos, matė ir įvairūs menininkai, ištapę mažiausią raukšlelę, bylojančią gyvenimišką patirtį. Rolke fotografijose rankos pasakoja daugiasluoksnes istorijas. Jos laiko dviračius, pasus, gniaužia kumštį arba mylimosios ranką...

Kitoje fotografijoje akys užkliūva už užrašo "Atelier" ir ant sienos sukabėntų margų skarelių, išdykėliškai tviskančių ryškiai mėlyna, smėlio spalva, žalsvais žirniukais ir rausvomis linijomis... Gyvos, sodrios ir prislopintos, kartais visai pasislėpusios šešėlyje fotografijų spalvos kuria ypatingą, savotišką fotografijų erdvę. Preciziška kompozicija, tinkamas rakursas ir subtilios nuotaikos, mintys, idėjos, spalvos nulipdo jaukią, nerimastingą "Baia Mare" parodą.

Beje, fotografijų ciklas pradėtas kurti 1999 m. ir tęsiamas iki šiol. Šiuo metu autorius planuoja tęsti ciklą Bulgarijoje, Estijoje bei Latvijoje.