Kitoks žvilgsnis

Monika Bičiūnienė. "Žiema". 1999 m.

Šiuo metu sostinės dailės galerijose veikia net dviejų garsių lietuvių liaudies menininkių – Monikos Bičiūnienės (g. 1910) ir Petronėlės Gerlikienės (1905–1979) parodos. Abi tapytojos priklauso liaudiškos kūrybos šakai, nutolusiai nuo natūralistiško vaizdavimo, nerasime čia ir jokių profesionalumo ženklų. Bet autentiški peizažai, scenos, veikėjai yra perėję per galingą savitos asmenybės pasaulėvokos ir matymo filtrą, tad tokios kūrybos tikroviškumas vis vien yra unikalus.

Savamokslių dailininkių santykis su menine kūryba panašus – abi moterys ėmė tapyti jau būdamos garbaus amžiaus, paskatintos šeimos narių, greta turėdamos profesionalios meninės kūrybos pavyzdžių (abiejų sūnūs – profesionalūs tapytojai). Tačiau M. Bičiūnienės ir P. Gerlikienės meninės kalbos būdai, nors paprastai priskiriami tai pačiai primityviojo, arba liaudies, meno sferai – labai saviti ir skirtingi. Vienu metu veikiančios ekspozicijos – gera proga gyvai palyginti jų kūrybos principus, išvysti didžiulę liaudies meno įvairovę, atsispindinčią dviejų dailininkių darbuose. Juolab kad skiriasi ir pačių parodų potekstės.

Vilniaus Dominikonų gatvėje įsikūrusioje studijoje-galerijoje "D’Arijaus papuošalai", vadovaujamoje tapytojos anūko juvelyro Darijaus Gerliko, demonstruojami P. Gerlikienės tapybos darbai ir vienas siuvinėtas kilimas (jų dailininkė yra nemažai sukūrusi, siuvinėjo dar prieš pradėdama tapyti). Nors kuklios kaimo moters Petronėlės Gerlikienės biografijos faktai gerai žinomi iš įvairių publikacijų, o komplimentų jos kūrybai yra žarstęs ne vienas žymus menininkas, nepaliauja stebinti per itin trumpą gyvenimo tarpsnį prasiveržusi galinga kūrybos srovė. Daugelis eksponuojamų darbų sukurti pačioje P. Gerlikienės gyvenimo pabaigoje. Paroda įdomi dar ir tuo, kad čia galime apžiūrėti ir tapytojos mėgtas itin dinamiškas bei ekspresyvias daugiafigūres kompozicijas, ir santūresnius, kameriškesnius paveikslus. P. Gerlikienės paveikslų įtaigumą lemia nepaprasta dailininkės vidinė laisvė, kuria alsuoja kiekvienas potėpis, negrabi ir kartu nuoširdi, tikra forma, vaikiškai naivūs, bet tuo pat metu paveikūs ir daugiaprasmiai paveikslų herojai. Drąsiai galima teigti, jog šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje ekspresijos, savitos spalvinės kultūros požiūriu Petronėlės Gerlikienės darbams nėra lygių. Nepaisant takoskyros tarp liaudiškosios ir profesionalios kūrybos uždavinių, P. Gerlikienės darbai yra aktualūs ir pastarosios kontekste, kaip tam tikra gestiškos tapybos tradicijos variacija. Pasak D. Gerliko, Lietuvos tautodailininkų sąjungos iniciatyva 2005 m. pažymint šimtąsias dailininkės gimimo metines bus išleistas P. Gerlikienės reprodukcijų albumas.

Petronėlė Gerlikienė. "Sopulingoji"

Petronėlė Gerlikienė. "Laivas"

Tuo tarpu Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje veikianti Monikos Bičiūnienės kūrybos paroda tęsia šioje galerijoje pradėtą liaudies meno ir vaikiškos kūrybos ekspozicijų ciklą. Anot parodos kuratorės Nijolės Nevčesauskienės, toks gretinimas atskleidžia įdomias paraleles tarp primityviosios dailės ir vaikų kūrinių. Spalio 26 d. atidarant dailininkės tapybos ir piešinių parodą, pristatyta ir neseniai Lietuvos tautodailininkų sąjungos bei tautodailės leidybos ir informacijos centro išleista knyga "Monika Bičiūnienė". Liaudies meno mėgėjai šioje knygoje ras ne tik pluoštą tapytojos kūrinių reprodukcijų, bet ir menotyrininkų tekstus apie autorės kūrybą. Knygos įžangoje Marija Kuodienė apžvelgia M. Bičiūnienės kūrybos ypatumus, spausdinami Almos Skruibytės užrašyti dailininkės pasakojimai, jos sukurtos pasakos.

M. Bičiūnienė, gerai žinoma ne tik lietuvių tautodailės, bet ir profesionaliosios dailės pasaulyje, parodoje pristatoma kaip talentinga ir įvairiapusė menininkė. Čia matome savitus dailininkės autoportretus, epiškas, švelniu humoru nuspalvintas įvairiausias kaimo gyvenimo scenas ir kt. Kitaip nei P. Gerlikienė, garbaus amžiaus sulaukusi dailininkė nuėjo ilgą gyvenimo ir kūrybos kelią – pradėjo tapyti dar 7-ajame dešimtmetyje. 1966 m. surengė pirmąją personalinę parodą. Kitokia ir M. Bičiūnienės maniera – tapytoja tarsi atsargiau elgiasi su tikrovės pavidalais. Jos kūryboje tikrovė transformuojama į pasaką – laisvai pasirenkamas vaizduojamų objektų dydis, savo nuožiūra kaitaliojami daiktų ir veikėjų masteliai, kuriami įdomūs, netikėti deriniai (pavyzdžiui, kompozicijos su didžiulėmis gėlių puokštėmis ir mažyčiais žmogeliukais greta aiškiai išreiškia autorės prioritetus – kas šiame paveiksle jai atrodė svarbiausia).

Petronėlė Gerlikienė. "Vyras ir moteris". Kilimas

Vienareikšmio požiūrio į primityviojo ir profesionalaus meno tarpusavio sąveiką kol kas nėra. Tačiau P. Gerlikienės ir M. Bičiūnienės kūrybos parodos, knygų leidyba rodo, kad ši autentiška ir unikali kūryba tebėra aktuali.