Kunigundos vandens jausmas

Kunigunda Dineikaitė. "Autoportretas vonioje". 2004 m.

Tapytoja Kunigunda Dineikaitė mėgsta tapyti natiurmortus, portretus ir retsykiais peizažus. Ji – mažakalbė ir tinkamiausia jai fragmento, detalės kalba. Galima teigti, kad labiausiai ji mėgsta vonios interjerą ir natiurmortą joje. Taigi jos vaizdiniai vis sukasi apie vonią. Kodėl vonia? Pasak autorės, "man vonia yra viskas". Kunigundai tinka vienatvė. Tai nėra nusivylimas gyvenimu ar aplinkiniais. Tiesiog jai nerūpi žmones saistantys bendrystės dėsniai. Ją domina vonia. Būtent čia skleidžiasi neleistinos, minios sambrūzdyje nemąstytinos mintys, o jos intravertiška natūra gali saugiai tenkintis nevaržomu moters gyvenimu. Kunigundą vilioja gelmiškos būties nuojauta. Būtent čia "ateini, nusiprausi, nusiplauni, apsiplauni rankas, kojas, veidą". Ji intuityviai jaučia, jog tai – ne tik fizinis apsivalymas.

Užsidarymas vonioje visiškai nereiškia perdėto baikštumo, drovumo, nepasitikėjimo žmonėmis ar juolab pesimistinės nuostatos. Jos siekiamybė yra anapus sumaišties. Silpni žmonės bijo vienatvės, akistatos su savimi, moteriškumo ir gelmiškumo. Ji neužspeista į vonią, bet išankstinių nuostatų taip pat neturi. Kunigunda atvira ir užsivėrusi tuo pačiu metu.

Vonioje ji nejaučia gyvenimo ar aplinkinių priešiškumo. Niūrieji, rūstieji gyvenimo aspektai jos negąsdina, ji stoiškai stebi pasaulį.

Tapymą Kunigunda suvokia kaip misteriją: "Manyje viskas nutyla, po to kažkas išnyra ir skaudžiai, aiškiai, konkrečiai pradedu girdėti aplink save garsus. Girdžiu, bet išoriškai nereaguoju. Viduje kaip karuselėje sukasi mintys, slenka minčių nuošliaužos, o aš kažką meditatyviai įdedu… į kūrinį. Dažniausiai tai, kas man net nepriklauso". Dar nepriklauso.

Kunigunda Dineikaitė. Be pavadinimo. 2004 m.

Jaunoji menininkė mėgino prisijaukinti ir atrakcionų vaizdinius. Ne monotoniškai ratu besisukančią karuselę, bet paslaptingus, nežinia kur tave panarinančius ir vėl iškeliančius "ameriškietiškus kalnelius", kurie taip pat – kelionės į save nuoroda.

Gavusi dovanų fotoaparatą, Kunigunda pradėjo fotografuoti. Atsisakiusi panoraminių vaizdų, ji vėl mėgino apčiuopti fragmentą, realybės nuolaužą. Nė nepajuto ir dabar nepajunta, kaip pradeda fotografuoti. Tapyboje, o dabar ir fotografijoje ji mėgina kalbėti autoportreto kalba. Kunigunda įamžina ne save, o savo atspindį veidrodyje. Su domesiu, bet be baimės ir nerimasties. Glumina jos žvilgsnio į veidrodį (žiūrovą) tiesumas, permaininga atverties ir užverties kova. Ji nesistengia būti nei gražesnė, nei išmintingesnė. Nepozuodama ir be teatrališkos režisūros ji ieško savasties, drąsiai šnekučiuodamasi su gelme. Kažkas viduje nori išsisakyti – kažkokia gelmių moteris, kurios vandens jausmas neleidžia tylėti ir kuri žino kur kas daugiau nei Kunigunda.

Kunigunda Dineikaitė. "Tuščia". 2004 m.

Vonia – tai ne tik buitinis rezervuaras, jo įlinkiai ir išlinkiai – tokie artimi organiškai formai. Moters kūno formai. Tai egzistencinė arena, kurioje vyksta Eros ir Thanatos jausmų grumtis. Tai mums primena ir kultūrinės aliuzijos – daugybė besimaudančių moterų, nuo Zuzanos iki Ofelijos.

Taigi, iš pradžių atsirado aštuonių tapybos darbų ciklas "Tuščia" – vonios ir kriauklės fragmentai. Vėliau, jau nuotraukose, vonioje atsirado moteris, vanduo ir raudona gėlelė. Menininkės vaizdiniai realūs, bet kartu – tarsi sapnai atviromis akimis. Čia jai šilta, gera ir saugu, nes vandens jausmas stipresnis už baimę, netikėtumus. Vanduo išreiškia kažką, kas itin emocionalu, nepastovu, netgi iracionalu, kintama.

Nors ir nedrąsiai, visgi galime stebėti tuos vaizdinius, mums neatrodo, kad nederamai braunamės į kito pasaulį ar pro rakto skylutę žiūrime į tai, kas intymu.

Taigi "Rožė nekalta". Ji nei kalta, nei visiškai nekalta. Ji – Rožė. Ji slepia būsimo tapsmo užuomazgas. Jaučiame, kad kažkas vyksta, nuspėjame laukimo įtampą. Ji nesibaimina gelmėse siautėjančių prieštaringų jėgų. Ji yra pažinimo kelyje, jai ir pačiai ne viskas aišku. Bet kad kažkas vyksta – akivaizdu. Tą tikrai žino jei ne pati Kunigunda, tai jos paveikslai ir nuotraukos.