Kinas apie kiną

"Balsas"

Lapkričio 19–25 d. "Skalvijos" kino centre bus rodomi filmai, kurių tema – filmo kūrimas, gyvenimas kino aikštelėje. Nė vienas menas neskiria tiek daug dėmesio sau ir savo mitologijai kaip kinas. "Filmą filme" kuriantys režisieriai dažnai pasuka viena iš dviejų krypčių – arba mitine, arba kritine. Pirmosios krypties filmuose kinas ir jo kūrimas yra neišsenkamo susižavėjimo šaltinis, antroji kryptis pabrėžia su kūryba susijusias moralines problemas.

Į mitinius siužetus atsigręžia filmai apie kino atsiradimą, ištakas ar pirmąsias kino žvaigždes. Prie šios krypties taip pat galima priskirti nostalgiškas istorijas apie laikus, kai kinas buvo vienintelė paprastų žmonių pramoga, o vieta, kurioje jie buvo rodomi, atrodė magiška. Būtent toks yra "Oskaru" geriausiam 1989 m. užsienio filmui apdovanotas italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmas "Naujasis "Paradiso" kino teatras" ("Nuovo Cinema Paradiso", 1989). Meilės kinui kupinas filmas apie berniuką, jo draugą – kino mechaniką ir filmus cenzūruojantį mažo Sicilijos miestelio kunigą pakerėjo žiūrovus.

Vis dėlto filmų, kuriuose kino patirtis, istorija tarsi iš naujo pervertinama ir analizuojama, yra daugiau. Dažnai tie filmai – išpažintys. Jų režisieriai tarsi iš šalies stebi filmo gimimo procesą.Vienas garsiausių šios krypties filmų – Federico Fellini "8 1/2" ("Otto e mezzo", Italija, 1963) – susieja sapną ir pasąmonę, autoironiją ir narcisizmą, kino kūrimą ir jo užuomazgas menininko fantazijose. Pagrindinis filmo herojus yra kūrybinės negalios ištiktas režisierius Gvidas (Marcello Mastroianni). Žiūrovo akyse iš Gvido kompleksų, baimių, sudėtingų santykių su moterimis, kritikais, prodiuseriais gimsta filmas.Nereikia pamiršti, kad "8 1/2" yra ir tos epochos, kai iš menininko buvo tikimasi tiesos apie pasaulį, vaisius. Režisierių kulto laikais visi norėjo susitapatinti su "8 1/2" herojumi. Mitų pasakotojas pats tapo mitu. Todėl pasipylė filmai, kurių herojai – taip pat krizę išgyvenantys kino režisieriai. Fellini provokavo žiūrovus kad ir tokiais pasakymais: "Aš manau, kad menininkas vizionierius yra didesnis realistas, nes liudija autentišką ir abejonių nekelinčią tikrovę, gimusią iš jo temperamento, neurozių, išsilavinimo, fantazijų ir vidinio chaoso". Milanas Kundera Fellini yra pavadinęs "paskutiniu modernistinio meno gigantu".

Fellini, regis, demaskuoja ir kino žmonių, ir kino iliuzijos menkumą. Tačiau jis neneigia ir totalinio kino mito, nes kinas ir jo žvaigždės jau seniai tapo neoficialia, ypač amerikiečių, religija. Tuo keliu pasuko ir Woody Allenas filme "Purpurinė Kairo rožė" ("The Purple Rose of Cairo", JAV, 1985). Jo herojė – padavėja Cecilija – 3-iojo dešimtmečio didžiosios depresijos laikais nuo pilko gyvenimo ir melagio vyro bėga į kino teatrą – fantazijos pasaulį. Mėgstamiausia Cecilijos žvaigždė Tomas Baksteris iš tikrųjų nužengia pas ją iš ekrano. Jis pamilsta Ceciliją. Tačiau jo pabėgimas sukelia sumaištį Holivude. Aktorius žiauriai pasinaudoja herojės patiklumu, o filmas vėl grįžta į savo vėžes. Tačiau, nepaisant visko, Cecilija vėl sėdi kino teatre, vėl pasineria į iliuzijų pasaulį. Filmai tiesiog padeda jai išgyventi, daro gyvenimą pakeliamą.

Karelo Reiszo filmas "Prancūzų leitenanto moteris" ("The French Lieutenant’s Woman", D. Britanija, 1981) sukurtas pagal Johno Fowleso romaną. Filme paraleliai pasakojamos dvi meilės istorijos: Viktorijos laikų džentelmeno ir paprastos guvernantės bei filme juos vaidinančių aktorių ("dvigubus" vaidmenis meistriškai sukūrė Meryl Streep ir Jeremy Ironsas). Paradoksas, bet socialiai XIX a. nepriimtinas meilės romanas baigiasi laimingiau nei XX a. seksualinės revoliucijos laikų meilužių istorija. Romantiški neįveikiamų savo laiko sąlygiškumų atskirtų herojų jausmai supriešinami su filmavimo aikštelės kasdienybe ir negebėjimu pasirinkti.

Už "geležinės uždangos" taip pat buvo kuriami filmai apie kiną. Jie leido kūrėjams tobulai pasinaudoti Ezopo kalba, nes kino sąlygiškumas tarsi antrino "socialistinės" tikrovės sąlygiškumui. Jis leido išryškinti menininko ir valdžios, melo ir tiesos, pasirinkimo ir manipuliavimo konfliktus. 1970 m. sukurtas rusų režisieriaus Glebo Panfilovo filmas "Pradžia" ("Načalo") iš pirmo žvilgsnio pasakoja buitišką istoriją apie paprastą merginą Pašą Stroganovą, kuri dirba mažo miestelio fabrike, o laisvalaikiu vaidina mėgėjų teatre. Ją pastebi ir pakviečia filmuotis filmą apie Žaną D’Ark kuriantis režisierius. Filmavimas tampa ne tik Pašos išbandymu. Režisierius ir pagrindinį vaidmenį kurianti aktorė Ina Čiurikova rodo ir meilės išbandymą, ir kūrybinių galių atsivėrimą, ir neįtikėtiną herojės, suvokusios, kaip svarbu apginti savo orumą, metamorfozę.

Pasirinkimo tema dominuoja Agnieszkos Holland, Pawelo Kędzierskio ir Jerzy Domaradzkio filme "Kino bandymai" ("Zdjęcia próbne", 1976). Filmo herojai – jauni aktoriais norintys tapti provincialai, atsidūrę filmavimo aikštelėje. Anką ir Pavelą suartina bendras darbas ir praeityje patirti nusivylimai. Tačiau po kartu praleistos nakties filmavimo aikštelėje Anka improvizuoja intymių Pavelo prisipažinimų tema. Šiame filme kartu su jaunais aktoriais pasirodo ir tikros kino pasaulio įžymybės – režisierius Andrzejus Wajda, aktorius Danielis Olbrychskis, dramaturgas Januszas Głowackis ir pati Agnieszka Holland.

Kinas ir mirtis – dažnai neatskiriami. Regis, Jeanas Cocteau yra pasakęs, kad "kinas fiksuoja dirbančią mirtį". Savo paskutiniame filme "Balsas" ("Golos", Rusija, 1982) režisierius Ilja Averbachas pasakoja apie mirusią kino aktorę. Jos portretas kuriamas iš žmonių, su kuriais ji nuolat susitikdavo filmavimo aikštelėje, kino studijoje, garsindama filmus, prisiminimų. Scenaristė Natalija Riazanceva rašė: "Liudininkų atmintyje filmo herojė išliks ne mėlynakė aktoriukė, kurią kadaise filmuodavo dėl jos išorės, o asmenybė, vaidmuo – ne tas, kurį ji įgarsina, o gyvenimo vaidmuo. Ji liks ją pažinojusių gyvenime. Jautrus stebėtojas Ilja Averbachas žinojo, kad kino pasaulis apnuogina elgesį ir jausmus, juk neatsitiktinai filmą apie mirtį jis "apgyvendina" kino studijos teritorijoje.

Kinas nuolat minta iliuzijomis ir fantazijomis, kalba apie save, tarsi nuolat ieškotų stabilaus pagrindo. Tas pagrindas jam padeda kurti legendas ir mitus. Žvelgdamas į save, jis labiau tiki savo pašaukimu.

"Skalvijos" inf.