Muzika

Kai atsiveria geležiniai vartai

Modesto Pitrėno diriguojamo Nacionalinio simfoninio orkestro ir pianistės Lijanos Baronaitės koncertas

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Lijana Baronaitė
K. Vanago nuotraukos

Lapkričio 13 d. koncertas Lietuvos filharmonijoje buvo tarsi savotiškas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento, profesoriaus Juozo Domarko puikaus pedagoginio darbo bei sugebėjimo rasti talentingus atlikėjus pripažinimas. Klausytojai dėmesingai išklausė ir gausiais plojimais išreiškė susižavėjimą Camille’o Saint-Saėnso Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 5, F-dur, op. 103, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Simfonijos Nr. 5, d-moll, op. 47, interpretacijomis. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo profesoriaus auklėtinis Modestas Pitrėnas, o fortepijono partiją atliko dabar Paryžiuje gyvenanti kelių tarptautinių konkursų laimėtoja Lijana Baronaitė. Ją prof. J. Domarkas pakvietė paskambinti būtent C. Saint-Saėnso Koncertą Nr. 5. Jo, anot profesoriaus, Lietuvos filharmonijos salėje dar niekas negrojo.

Baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą (prof. A. Jurgelionio kl.) ir Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją (studijavo prof. S. Neuhauso, M. Voskresenskio bei T. Nikolajevos kl.), laimėjusi tarptautinį Paryžiaus Alfredo Cortot konservatorijos konkursą, L. Baronaitė apsigyveno Prancūzijoje. Jos žodžiais tariant, ten padaryti karjerą padėjo būtent prancūzų kompozitorių kūrinių interpretacijos. Ypatingą vietą jos repertuare užima M. Ravelio kūryba. Pianistė kasmet surengia rečitalį Paryžiuje, koncertuoja Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Tunise, Kipre, kas vasarą dalyvauja prestižiniuose muzikos festivaliuose, dažnai akompanuoja operos solistams.

Trijų dalių (Allegro animato, Andante, Molto allegro) C. Saint-Saėnso Koncertas fortepijonui ir orkestrui F-dur – paskutinis kompozitoriaus šio žanro kūrinys. Jame daug gražių kontrastų, garsinių efektų, spalvingų pasažų, įvairių technikos įmantrybių, kartais beveik kiniečių muzikai būdingų "skimbčiojimų". Nors vyrauja skaidri mažorinė nuotaika, švelnią, ramią Koncerto II dalies muziką netikėtai įrėmina sudėtingomis ritmo "vibracijomis" aistringai prasiveržiantis ispaniško šokio įvaizdis. Finalas stebina energijos protrūkiu, akordų kaskadomis. Tik į šios dalies pabaigą muzika vėl šviesėja, darosi skaidri.

L. Baronaitė skambina daug prancūziškos muzikos ir stengiasi rasti rečiau atliekamų autorių – E. Satie, F. Poulenco, A. Honeggerio, M. Ravelio amžininko Jacqueso Thierraco (menkai žinomo net prancūzams) – kūrinių. Saint-Saėnso koncertas buvo pirmasis jos parengtas šio kompozitoriaus kūrinys. Be to, jis ir atliktas buvo pirmą kartą.

Nuolat tobulėjanti, atsidavusi savo profesijai, įgavusi pasitikėjimo savo jėgomis ir sugebėjimais L. Baronaitė pateikė puikią šio kūrinio versiją. Koncertas buvo atliekamas kameriniu stiliumi, švelniai, romantiškai, lanksčiai. Žavėjo kruopšti teksto analizė, sugebėjimas kokybiškai ir tiksliai realizuoti savo norus, dėmesys garso kultūrai. Plastiškas, virtuoziškas sudėtingų epizodų atlikimas harmoningai derėjo su kompozitoriaus kūrybiniais sumanymais. Dirigentas M. Pitrėnas atidžiai, delikačiai akompanavo, kūrė pokalbius tarp solistės ir orkestro. Neužgoždamas pianistės siūlomos dinamikos orkestras sinchroniškai "kvėpavo" su fortepijonu.

Publikai paprašius, bisui L. Baronaitė vikriai, grakščiai paskambino dar vieną C. Saint-Saėnso kūrinėlį, kaip paaiškėjo vėliau, pačios pritaikytą fortepijonui solo. Tai – "Mirties šokis" ("Dance macabre") balsui ir fortepijonui. Žodinis tekstas niūriai kalba apie mirtį, o akompanimentas – paprasti akordėliai.

iliustracija
Modestas Pitrėnas

Koncerto antroje dalyje įspūdingai nuskambėjo D. Šostakovičiaus Simfonija Nr. 5. Apie ją H. Neuhausas 1938 m. rašė: "Man atrodo, kad nuo Beethoveno ir Čaikovskio simfonijų laikų nebuvo tokios stiprios ir gilios muzikos. Penktoji Šostakovičiaus simfonija tam tikromis savo savybėmis primena antikinį meną". Beje, jos premjerai 1937 m. spalio 21 d. Sankt Peterburge dirigavo genialus dirigentas J. Mravinskis, kruopščiai šlifavęs šio kūrinio traktuotę kartu su autoriumi.

Dar jaunas, bet jau įrašęs aštuonias simfoninės ir chorinės muzikos kompaktines plokšteles, taigi jau subrendęs profesionalus dirigentas Modestas Pitrėnas sugebėjo įkvėpti orkestro artistus ir nuotaikingai bei įtaigiai perteikti šios tikrai puikios muzikos garsų pasaulį. Ypač įspūdingos buvo ryškios, dramatiškos kulminacijos, D. Šoskatovičiaus muzikai būdingi niūrūs, grėsmingi ritminiai piešiniai, valios ir energijos sankaupos. Buvo ir žavių lyrinių epizodų. Svarbiausia, kad šias skirtingas nuotaikas pavyko sujungti į darnią visumą. "Įvairaus pobūdžio šios simfonijos dalys suformuoja vientisą meninę visumą, būdingą iškiliausiems meno kūriniams", – rašė H. Neuhausas.

Įdomu buvo sužinoti maestro J. Domarko nuomonę apie pagrindinius šio vakaro artistus.

"Lijana Baronaitė – įdomi muzikė. Ji gerai valdo fortepijoną, jos technika virtuoziška. Klaviatūra jos rankose žėrėte žėri. Juntama, jog ji – brandi muzikė, mąstanti plačiais potėpiais, stabili. Su ja neturėtų būti sunku groti ar diriguoti (man pačiam neteko to daryti). Kadangi nesu didžiausias fortepijono žinovas, galiu tik pasakyti: man regis, ji yra viena brandžiausių iš Lietuvos kilusių muzikų. Sprendžiant iš publikos reakcijos, ji pas mus lankysis ir dažniau…

Apie Modestą Pitrėną galėčiau kalbėti labai ilgai. Šis dirigentas – mano mokinys. Daugelį metų jį globojau, išleidau į plačiuosius vandenis. Kaip dėstytojas esu labai patenkintas juo, vaikštau aukštai iškėlęs galvą, tiesiog didžiuojuosi tuo, ką jis pasiekė. Jo ryškiausias laimėjimas – VII tarptautinio G. Fitelbergo dirigentų konkurso Katovicuose (Lenkija) I premija ir aukso medalis – jam davė labai daug. Pas mus juk priimta: kol artistas nepripažintas kitoje parapijoje, savojoje parapijoje jis – nulis. Toks tarptautinis įvertinimas staiga atveria geležinius vartus į plačią erdvę. Juk 12 konkurso vertinimo komisijos narių vienbalsiai pripažino jį geriausiu. Be to, jis gavo ir paties simfoninio orkestro simpatijų prizą. Būtų labai gaila, jeigu jis, panašiai kaip daugelis kitų mūsų gabių muzikų, dingtų kur nors užsienyje. Juk reikia dirbti čia, Lietuvoje.

Modestas – subtilios natūros muzikas. Kita vertus – menininkas, kurio profesinė branda jam leidžia įgyvendinti bet kokias kūrybines užduotis. Jis – inteligentiškas, išsilavinęs žmogus, turi gerą profesinį pasiruošimą. Svarbiausia – yra labai mėgstamas.

M. Pitrėnas turi savo požiūrį į atliekamus kūrinius, charakterį. Kūryboje jam nesvetimas ir užsispyrimas, temperamentas, veržlumas, polinkis į dramatizmą. Mūsų kūrybinis rezultatas – tikrai vykęs, tokio ne kasdien sulauksi Lietuvos padangėje. Turim daug gabių žmonių, tačiau dirigavimo mokosi nedaugelis, todėl mažai atsiranda talentingų. Man regis, M. Pitrėno laukia didelė ir kūrybinga ateitis."

Norisi palinkėti, kad profesoriaus žodžiai išsipildytų.