Literatūra

Įprotis kurti save naikinančias aistras

Jakub Winiarski

iliustracija
Jakub Winiarski. Galerija "Bezdomna"

Pabaiga. Pradžia nr. 636

IV

Namuose grįžau prie Lukiano "Mirusiųjų pašnekesių" (šiandien jis, beje, savo vakarėlį galėtų ramiai pavadinti "Vadinamųjų gyvųjų pašnekesiais") ir prie mano korespondento laiško fragmentų, iš kurių sprendžiu, kad ir jam šiuolaikinė literatūra įgriso iki gyvo kaulo.

Pažodžiui cituoju savo anoniminį korespondentą.

…pavadinau šį dažną bruožą įpročiu naikinančias aistras kurti parodai, nes iš savo privačių ir lig šiol nespausdintų užrašų sprendžiu, kad tik taip tą varganą komedijėlę ir galima pavadinti. Įprotį naikinančias aistras kurti parodai, rašytojų ir apskritai menininkų įprotį produkuoti liuciferišką ekstazę ir patosą – jį reikėtų nuolatos išpažinti norint, kad siela būtų švari. Įprotis ir jo išvestinė, kitaip tariant, vadinamasis menas (vadinamasis artistiškumas) – apie tai reikia nuolatos mąstyti, nesitikint supratimo, nesitikint pritarimo… Rašytojai į tai pasinėrę visa galva nepriklausomai nuo savo politinių, erotinių ar filosofinių pažiūrų, rašytojai visada pirmieji pasiduoda konfabuliacijos ir savęs naikinimo įpročiui, o konfabuliacijos įprotis – tik vienas nekalčiausių, pakankamai ilgai gyvenu, kad žinočiau, jog būna kur kas pavojingesnių. O kai jiems jau ir to pasidaro nebegana, kai pasidaro nebegana naikinti save, jie pradeda naikinti kiekvieną, kuris pasipainioja…

…žmogaus beprotybės ir žmogaus nuovargio mechanizmas – preciziškai vadinamas nežmoniška beprotybe ir nežmonišku nuovargiu… dvi pagrindinės varomosios jėgos: visa užgožianti nežmoniška, kitaip tariant, antžmogiška erotinė beprotybė ir mirtinas, nesutramdomai augantis, irgi nežmogiškas nuovargis – ar yra kas daugiau, kuo norėtumėme užsiimi, kuo aš dar labiau, dar intensyviau norėčiau užsiimti? Šio klausimo cinizmas, jo ironija… Kai tik pažvelgiu į rašytoją, matau, kaip kuriamos – būna, kad iš nieko – naikinančios aistros, žadinami gyvuliški vaiduokliai, krauju girdomi visiškai nieko neverti sutvėrimai… arba labai mažai verti. Kiek jėgų skiriama toms pamėklėms, kiek sveikatos joms atiduoda kūrėjai…

V

Čia dar kartą liausiuos citavęs laišką, privertusį mane susimąstyti, nes taip radikaliai kaip mano korespondentas aš negalvoju. Be abejo, įpročiai egzistuoja, tarp jų ir tas rašytojams pats košmariškiausias, bet nereikia dramatinti, nereikia perdėtai reaguoti. Panašiai turėjo pagalvoti ir paslaptingojo laiško autorius, nes pabaigoje parašė (cituoju netrumpindamas ir netaisydamas):

…ir taip pasiekiama juokingumo, ištvermingumo patyčioms, negalios, nejudrumo riba. Pasiekiama vis dėlto ne tyla, o perlenkiam lazda – kalbėjimo ir rašymo prasme. Kol vieną dieną, tokią pačią kaip visos buvusios ir būsimos dienos, tam tikrą gražią dieną žmogus atsibunda tarp savo įpročių, įgytų nežinia kur ir nežinia kaip, taigi atsibunda ir staiga pastebi, dažniausiai skausmingai pastebi, kad nežinia kur ir nežinia kaip įgyti įpročiai jam diktuoja, ką jis turi daryti. Daugelis tokiu atveju suglemba, kiti užsikaičia arbatos ar kavos, tarsi nieko nebūtų pastebėję: tiesiog atsikelia ir užsikaičia arbatos. Arba, jeigu tai popietė arba vakaras, užsideda mėgstamą plokštelę… Taip. Užsiplikyti arbatos, surūkyti dar vieną cigaretę, nusipirkti laikraštį arba bandelę, padaryti dar ką nors, kaip visada… O paskui vėl rimtai asistuoti nesibaigiančiai laidotuvių ceremonijai – kaip viskas paprasta, kaip lengva. Taip prasideda nebūties graužimas, taip prasideda iliuzijų vengimas; vienas žodis… kitas… sakinys… Taip pereinama į kontrataką… Nuo juokingų dalykų iki kontratakos. Taip. Ir surandame tūkstančius pasiteisinimų, šimtus tūkstančių priežasčių, pateisinančių mūsų akiplėšiškumą, mūsų puikybę, bjaurastį, godumą, pavydą, tinginystę ir nevaržomą pyktį… Randame tai, ko reikia, kad pripažintum savo bejėgiškumą, savo kapituliaciją prieš išgalvotą ir dirbtinį įprotį…

VI

Citatos pabaiga. Apie tą laišką ilgai galvojau, nes jį skaitydamas jaučiausi tarsi kalbėčiausi su savimi, tik keletu metų jaunesniu. Tai ne itin malonus pojūtis, niekam nelinkiu jo patirti. O autoriui dėkoju; garantuoju, jog žinau, ką jis jaučia.

Kitos dienos prabėgo taisant "Loquelą". Tos mano voratinklinės istorijos, tos trumpos, bet intensyvios hate story. Dalykėlis, kurį rašydamas tikėjausi atsikvėpti prieš pradėdamas daug storesnį veikalą, kaip jau ne kartą juokavau – tiesiog monumentalią savo "Iliuzinių žvilgsnių kroniką" (pradėjau ją 2002-aisiais), tas dalykėlis tiek iš manęs pareikalavo… taip mane įsiurbė… išsunkė… sudegino… Viskas pasibaigė tuo, kad nuvažiavau į Krokuvą ir nuo aušros iki sutemų sėdėjau "Žalioje pelėdoje" su dviem redaktoriais, kurie keitė vienas kitą… Parašiau du redaktoriai? Sumelavau. Nerūpestingai sumelavau. Kokie ten du redaktoriai, jų buvo, kai ėmėsi darbo, keturi… O kartais matydavau šešis… Taip jie dvejinosi ir trejinosi… akyse…Karingi…Negailestingi… Konkretūs… Na, gana. Kad niekas nesakytų, jog per daug giriu redagavimą. Svarbiausia – pavyko. Velniai nematė kūrybinių kančių, juk ne kiekybė, o kokybė svarbu. Taigi "Loquela" jau baigta ir laukiu, kas išdrįs pažvelgti į jos gelmes, kas išdrįs klaidžioti šitame labirinte, nesibodės meandromis…

Tame žodžių voratinklyje, už kurio pasislėpė prasmė, galima rasti, manau, ne vieną dalykėlį… Bet jau ne aš ieškosiu, tai jau kritikos darbas, kas norės, tas įvertins, tai jau ne man priklauso… Ir vis dėlto ne taip jau malonu pateikti save visuotiniam teismui.

Žinau, numaniau, kad taip bus, dar ir todėl, kad mačiau kito, labiau patyrusio autoriaus laikyseną. Kalbu apie Jerzy Pilchą. Kai pasirodė jo gana nelengva knyga "Sielvarto miestas", autorius buvo, be abejo, stoiškai ramus…

VII

Kančios, laukiančios po knygos pasirodymo, tiksliau, jų įsivaizdavimas, irgi gali būti naikinančios aistros, kurią susikuriame iš kūrybinio, dekadentiško įpročio, pavyzdys. Jerzy Pilchas kaip tik nepasidavė šiai aistrai, jis perdėtai kruopščiai ir rūpestingai nerenka – nors kai kas taip mano – recenzijų apie savo kūrybą, bet vis dėlto jam skaudu, kai kritikai jį ignoruoja. Dar prieš jam užbaigiant garsųjį "Miestą"… kritikai tiesiog puikiai pademonstravo…Ką? Elementarių žinių stoką. Netgi Pilchui palankioje "Politikoje" (3/2004) recenzentas dejavo: "Konstrukcijos prasme čia trūksta aiškios kulminacijos, be to, susidaro įspūdis, kad knyga lyg ir nesibaigia, kad herojų likimai tik trumpam pristabdomi, o rašytojas išėjo į užtarnautą poilsį. Todėl ne visai aiški ir knygos idėja, nors tikriausiai yra skaitytojų, kuriems visa tai – privalumas". Kur kas blogiau, jei žiūrėsime recenzento iš "Politikos" akimis, kad atsiras tokių, kurie idėjos trūkumo ne tik nepalaikys rašytojo klaida, bet ir konstrukciją pagirs (ji mistiška), ir idėją atras (užtenka pavadinimą ir moto permąstyti…), ir netgi – dabar recenzentui turėtų žarnas susukti, bet vis tiek tai nieko nepakeis, – atras pabaigą… ar netgi dvi: vieną – knygos, kitą – šiek tiek ilgesnės istorijos…

VIII

Pasibaigė nekaltumo dainos, prasidėjo patirties dainos – tokiu Williamo Blake’o sakiniu komentavau "Sielvarto miestą". Paskutinius jo rankraščių puslapius skaičiau 2003-ųjų rugpjūtį, nujausdamas sąmyšį ir nemalonumus, laukiančius šio populiaraus autoriaus. Skaičiau tuos puslapius keletą kartų, kol atradau, kad romanas turi dvi pabaigas. Viena su Patryku Wojewoda (gimęs 1976 m.) susijusi istorija yra tokia: "Popiežiui mirus, gandai apie jo neįvykusią kelionę į Mėlynuosius Kalnus buvo paradoksaliai išpūsti. Visi, netgi toks skeptikas kaip daktaras Swobodziczka, sutartinai ėmė tvirtinti, kad Šventasis Tėvas mirė prieš pat atvykdamas pas mus, kad jau buvo jo daiktai sukrauti, kad malūnsparnio pilotas jau šildė variklius ir studijavo mūsų apylinkių žemėlapį." Gražūs sakiniai, sukrečianti istorijos apie berniuką, svajojusį tapti popiežiumi, atomazga. Bet yra dar beveik visas puslapis – ir būtent jis svarbiausias. Būtent dėl tų keliolikos sakinių ir pasakiau sau, galvodamas apie autorių, apie jo sėkmes ir nesėkmes: Pasibaigė nekaltos dainelės", prasidėjo patirties dainelės. Tos naujovės Pilcho kūryboje atsiranda kartu su patirtimi: "Nekenčiu žmonių ir pasaulio ir todėl ruošiuosi parašyti triuškinančią gyvenimo kritiką. Žinau: niekas man vietos nepasiūlys. Viską palieku. Mokausi atsisakyti. Studijuoju žiaurumą. Stingstu. Esu sutraiškytas, išdegintas, daug, labai daug manyje sunaikinta. Gelbėju, kas dar nesudegė. Rašau ir mankštinu atmintį. Tuos, kuriuos pažįstu, priverčiu nuolatos judėti mano galvoje. Nesitikiu, kad kas nors suteiks man atgaivos. Yra kitaip." Manau, kad būtent šitie sakiniai galėtų būti kitos Jerzy Pilcho knygos pradžia. Bet nebus. Nes jie yra jau šioje knygoje ir joje užbaigia vieną ilgą etapą – griežtai užbaigia "Tūkstančio ramių miestų", "Kitų pasitenkinimų" ar "Nesugrąžinamai prarastos kairiarankystės" nekalto rašymo etapą. Apsidžiaugiau tuo nauju Pilcho prozos stiliumi: mažiau pagražinimų, griežtumas, aiškumas, o kai kur ir brutalumas. Autorius privalo rūpintis savo ydomis. Tai tiesa. Bet toks rūpestis turi prasmę (dar pridursiu, nes autoriui nedera), jeigu autorius žino, kokios tos ydos yra. Pilchas žino. Pilchas mato daugiau. Ir netgi, kaip visai teisingai parašė tas nelaimingas recenzentas "Politikoje", Jerzy Pilchas girdi daugiau nei kiti rašytojai. Daugiau, nedaugiau – girdi tiek, kiek reikia, moka tuo pasinaudoti, o būtent apie tai ir kalbame. Tai jam padeda kas porą metų pasikeisti suglumusių, iš netikėtumo nustėrusių kritikų ir skaitytojų akyse. Tai trukdo laikraščių autorių įpročiui kurti laikraštines konstrukcijas. Įpročiui, naikinančiam… laikraštinio kūrėjo intelektą.

IX

O aš? Mano naikinančios aistros? Nežinau, ar turėčiau atskleisti savo priklausomybių paslaptis… Gal… Dvejoju… Truputį todėl, kad nemėgstu greitai atsiskleisti, truputį… todėl, kad tai, suprantate, labai varžo… Jeigu vis dėlto rizikuočiau, turėčiau pradėti – kaip mano cituoto laiško autorius – nuo vaiduokliško pusiau žvėrių pasaulio, pusiau gyvųjų… Nes tai universali pradžia ir labai klasikinė. Gyvenimas tarp gyvųjų ir vaiduoklių tuo pat metu, tarp sukuriamų balsų – būna, kad ex nihilo… O paskui apdovanoji tuo gyvenimu, tais vaiduokliais, balsais visiškai išgalvotus personažus arba iš dalies išgalvotus… Autorius privalo kultivuoti savo įpročius, privalo naikinti save, kurdamas grožį, kaip rašė Platonas, privalo duoti gryną savo intymiausių nuopuolių esenciją, savo intymiausius pralaimėjimus, intymiausius košmarus, sapnus atmerktom akim, apie kokius baisu ir pagalvoti, kokių nieks nesugebės susapnuoti. "Jeigu atsiskyrėlis gyvena ekstazėje, tai patogumų trūkumas jam tolygus komfortui. Jis privalo iš jo išsivaduoti." Jeano Cocteau įprotis rašyti buvo toks pat stiprus kaip ir priklausomybė nuo opiumo, o šiuos jo žodžius vis girdžiu kaip ironišką kvietimą užbaigti smagų žaidimą – vaikščiojimą įtemptu lynu maždaug kilometro aukštyje virš žemės. Prarasti pusiausvyrą. Tarp debesų, tirštame ir šaltame rūke. O lynas slidus ir aštrus, nes kaip tik tokio reikia šiam žaidimui.

X

Niekas netvirtina, kad įpročiai yra paprasti. Rašytojo įpročiai turi būti ekstremalūs.

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

Versta iš žurnalo "Studium" 2004, Nr.2