"Škac, mirtie, visados škac…" vėl scenoje

Viola Klimčiauskaitė (Liuka) ir Aurimas Meliešius (Andrius Šatas) spektaklyje "Škac, mirtie, visados škac " Nuotrauka iš "Keistuolių teatro" archyvo

Spalio 28 d. "Keistuolių teatras" kauniečiams pasiūlė pasižiūrėti Algirdo Latėno režisuotą spektaklį "Škac, mirtie, visados škac…" Jo premjera įvyko spalio 22 d. Pjesę pagal Sauliaus Šaltenio apysaką "Riešutų duona" 1976 m. Jaunimo teatre režisavo Dalia Tamulevičiūtė, o 1978 m. Arūnas Žebriūnas sukūrė ir filmą. D. Tamulevičiūtės spektaklyje ir A. Žebriūno filme vaidino tada dar jauni aktoriai A. Latėnas, K. Smoriginas ir kiti. Štai ratas ir vėl apsisuko – aktorius bei režisierius A. Latėnas visiems įsiminusius herojus pakvietė suvaidinti "Keistuolių teatro" aktorius.

S. Šaltenio pjesė, kaip ir Shakespeare’o "Romeo ir Džuljeta", – tai dviejų jaunuolių iš besivaidijančių šeimų meilės istorija. Tik čia – ne mirtini nuodai, o skaudus jaunuolių išsiskyrimas. Tačiau visas spektaklis kupinas jaunystės džiaugsmo, aistrų, linksmo juoko, dainų, vasariškos nuotaikos.

Pagrindinį personažą Andrių Šatą suvaidino aktorius Aurimas Meliešius. Spektaklis prasideda Andriaus vaikystės prisiminimais, kaip jis su tėvu ir seneliu stovėjo kieme ir žiūrėjo į degantį kaimynų Kaminskų tvartą. Tądien Andriaus senelis pasakė: "Pardaviau Kaminskams karvę, o ką aš galėjau žinoti, kad ji kitą dieną padvės". Tuomet Andrius ir nusprendė nupirkti karvę ir padovanoti ją Liukai Kaminskaitei, šitaip tikėdamasis padaryti galą kaimynų nesantaikai. A. Meliešius savo herojui suteikia romantiškumo, rimtumo, jautrumo ir linksmumo. Jo Andrius Šatas – kaimo vaikas baltais marškiniais ir lininėmis kelnėmis su petnešomis, viską matantis paauglio akimis. Andrius stengiasi šypsotis gyvenimui, tačiau nuolat susiduria su paauglystės problemomis, sielvartu, liūdesiu. Spektaklio pabaigoje A. Meliešiaus kuriamas herojus pamato, kad Kaminskas atlėgo ir atėjo susitaikyti su Šatais. Paskutiniai spektaklio žodžiai ("Gal todėl aš kartoju išeidamas: škac, sakau, pykčiui… škac, škac mūsų vienatvei… škac mūsų melui ir neapykantai, ir tau, senatve, škac, sakau… ir tau, mirtie, škac… škac, mirtie, nuo mano ir jūsų gimtų namų… Škac, mirtie, visados škac!") skatina susitaikyti su draugais, kaimynais, nesipykti dėl mažmožių, mylėti ir vertinti gyvenimą.

Liuką Kaminskaitę suvaidinusi aktorė Viola Klimčiauskaitė jos charakteriui taip pat suteikė įvairių spalvų: iš pradžių – pašaipumo, paskui netikėtai atsiskleidžia jos trapumas, jautrumas. Liukos ir Andriaus draugystė pamažu perauga į pirmąją meilę.

Verta paminėti Karvę, kurią Andrius, nupirkęs turguje, padovanojo Liukai. Kaip ir D. Tamulevičiūtės spektaklyje, tai – personifikuotas vaidmuo. Įsiminė didelės, nustebusios aktorės Joanos Čižauskaitės akys, žiūrinčios į naująjį šeimininką, jos įtaigūs "sumūkimai" Andriui ar Liukai. Aktorės plaukai, supinti į dvi kaseles ir parišti geltonom juostelėm, primena į karvių ausis segamus "auskarus". Ant kaklo – ilgoka virvė, nutįsusi iki grindų, rankoje ji laiko skambalą, tilindžiuojantį kiekviename žingsnyje. Ir kai vis dar tebepykstantis Kaminskas, išvydęs ją savo kieme, nušauna, aktorė iškelia į viršų rankas ir nustebusi sustingsta tarsi klausdama – už ką?

Spalvingus personažus sukūrė ir kiti spektaklyje vaidinantys aktoriai. Niekada nenusimenančią Andriaus motiną Elytę – Ilona Balsytė, besiblaškantį tėvą Antaną – Dalius Skamarakas, Andriaus senelį – Darius Auželis. Visada įkaušęs kaimynas Kaminskas (Andrius Kaniava) pamažu ima suvokti, kad pyktis ir neapykanta nenumaldys įsižiebusios vaikų meilės.

Šią personažų galeriją papildo Andriaus Šato mokytojai: egzaltuotoji Irena Meškutė (Aldona Vilutytė), griežtoji senmergė Direktorė (Agnė Sunklodaitė), įnikusi į visas mokyklos smulkmenas, kūno kultūros mokytojas Kaušyla (Vytautas Rašimas), vilkintis seną sportinę aprangą ir vis neskubiai risnojantis po sceną.

Ramunės Skrebūnaitės scenografija – XX a. vidurio Lietuvos miestelis: nedideli mediniai namukai sustatyti ant žemų kėdučių palei kulisius, tarp jų – mediniai telegrafo stulpai. Kompozitoriaus Fausto Latėno muzika sceninį veiksmą paryškina, papildo personažų charakterius, tarsi suteikia gyvenimo vilties. Spektaklis "Škac, mirtie, visados škac…" skatina džiaugtis, mylėti ir vertinti tai, ką turime.

Agnė Valeškevičiūtė

Kaunas