Nenuglaistytas Užupis

Vaidas Keleras. Užupis. Vilnius, leidykla "Ad Infinitum", 2004, 64 p.

"Mano vienintelis, nepakartojamas, beprotiškas, mano mylimiausias, mano priešas, draugas, meilužis, mano tėvas ir brolis, mano akių šviesa..." Kadaise tokiais žodžiais žymi menininkė Frida Kahlo kalbėjo apie savo vyrą Diego Riverą. Tais pačiais žodžiais galėčiau prabilti apie Užupį. Tiksliau – Užupio respubliką. Dar tiksliau – menininkų Meką arba lietuviškąjį Monmartrą. Nerūpestingai žavią Monmartro dvasią galime pajusti klaidžiodami po dabartinį, atgimstantį Užupį, o iš leidyklos "Ad Infinitum" išleisto Vaidos Keleras fotoalbumo alsuoja senojo Užupio dvasia. Kokia? Autentiška, tauriai skurdi, liūdnai nostalgiška, nuoširdi, skausmingai atsispindinti griūvančių namų langų kiaurymėse ar senolių žvilgsniuose. Šiose nuotraukose matome kitokį Užupį, tarsi atskirą miestą vaiduoklį, ilgai buvusį "bomžų" ir menininkų buveine. Tiesa, pirmuosius baigia pakeisti turtingi politikos ir pramogų verslo atsovai, na, o menininkų kasta išlieka ir toliau, sėkmingai dauginasi, tik jau taip pat kiek pakitusi. Tai jau nebe tie Dioniso broliai su liūdesio ir vienatvės atspaudais veide, besistengiantys sugauti mūzą, o prabangiose studijose apsigyvenę turtingi ir žymūs meno atstovai.

V. Keleras nuotraukos, darytos prieš keletą metų, tapo, galima sakyti, archyvinėmis – juose užfiksuoti gatvių, namų, kiemų vaizdai – jau kitokie: rekonstruoti, pagražinti, įvilkti į naujus rūbus. Žiūrinėdamas šias nuotraukas, nejučia prisimeni J. Kunčino knygą "Tūla" – štai apie kokį Užupį rašė poetas! Šiose nuotraukose kalba pastatai ir daiktai: aptrupėjusios sienos su vijoklių girliandomis, kieme pakabinti skalbiniai, vaikiškas vežimėlis prie aplūžusios tvoros, ant palangės snaudžiančios pelargonijos, surūdijusios pašto dėžutės tamsioje arkoje ir t.t. Kur ne kur išnyrantys žmonės – pavargę "bomžai", lazdele pasirėmusi senolė ar kieme dūkstantys vaikai tėra tik dekoracija. Tik laikini šešėliai, paliekantys trapius pėdsakus Užupio akmeniniame grindinyje ir sienose. Vos įžengus į Užupį, apima keista nuotaika, tiesą sakant, negali jos nė konkrečiai įvardyti – kažkoks paslaptingas ilgesys ir ramybė (ji neapleidžia net ten gyvenant, atvirkščiai, tik stiprėja). Atpažįsti tą jausmą, vartydama šį Užupio albumą – stipru ir įtaigu. Sava. Ir nesvarbu, ar gyveni Užupyje, ar esi tik smalsus prašalaitis – nors kartą paklaidžiojęs gatvelių labirintais, palandžiojęs po senovines arkas ar apsilankęs Bernardinų kapinaitėse, būsi užlietas paslaptim ir melancholija. Keistoji senojo Užupio aura. Ji veržiasi ir iš šio fotoalbumo – ypač iš vidinių kiemelių nuotraukų. Čia gali išvysti akmenines skulptūrėles, senus šulinius, vazoninių gėlių plantacijas, sofą vietoj suoliuko ar kilimėlį, pakabintą ant namo sienos. O kur dar tiek kartų išmaišytos Bernardinų kapinaitės (vakarais galima nurimus žvelgti į miegantį miestą), nutūpėtas Paupio tiltas per Vilnelę (dabar ten įsimylėjėliai kabina spyneles – savo meilės simbolį), Užupio gatvės pradžia (tiesa, dar be savojo "Angelo sargo") ir daugybė kitų iki skausmo mielų vaizdų. Beje, daugelis pastatų jau kitokie, kosmetiškai pagražinti, o griūvantys dar laukia savo eilės. Gal ir gerai, nes kitaip Užupis būtų virtęs apgailėtinais griuvėsiais, o dabar tampa prestižiniu Vilniaus kvartalu. Nemanau, kad rekonstravus pastatus senoji Užupio dvasia dings – ji vis tiek prasimuš pro dažytas sienas, tyliais vakarais sklandys virš Vilnelės ir miegos Bernardinų kapinėse. Pastatai, kurie V. Keleras nuotraukose atrodo tokie laikini ir trapūs, vėl prikeliami gyventi. Nesutinku su gerbiamo R. Rastausko nuomone, kad jie tampa urbanistinėmis mumijomis, falsifikatais. Argi skoningai, stengiantis išsaugoti autentiškumą rekonstruotas originalas gali virsti pigiu falsifikatu? Argi geriau leisti "originalams" merdėti, griūti ir nykti, kol iš jų liks tik graži akmenų krūvelė su užrašu "Čia ilsisi originalas. Amen"? Kažin.

Menininkė spėjo užfiksuoti buvusį skurdųjį Užupį, dar nepatyrusį "plastinių operacijų. Tikiuosi, kad kada nors bus galima išleisti dar vieną fotoalbumą, pvz., "Užupis prieš ir po". Kažkodėl labai tikiu, kad Užupis netaps negyva mumija, kad tikroji Užupio dvasia, besislapstanti V. Keleras fotografijose, užklys ir į kitas, jau po keliolikos metų daromas nuotraukas. Lyg tyčia neseniai varčiau estų fotografų Carlo Sarapo ir Peeterio Toomingo nuotraukų albumą "55 AA Stat Hiljem Virumaa 1937–1992". Jame išvydau Estijos kaimelių ir miestų vaizdus. "Na ir kas?" – paklaustumėt. Lyg ir nieko, išskyrus tai, kad C. Sarapo nuotraukos darytos prieš 55 metus, o P. Toomingas tuos pačius vaizdus fotografavo 1992 m. Tai tiek.

Vika Ryžovaitė