"Koncertų-prisiminimų" kūrėjas

Vytautas Venckus

Visi, pažinoję Vytautą Venckų, išlaikė atmintyje šiltas emocijas.

"Zdrastvujte!.." - taip jis dažnai sveikindavo artimesnius bičiulius, sukeldamas šypsenas. Tai buvo jo ironijos, netgi sarkazmo proveržis išsikerojusiam režimui, neaplenkusiam ir mūsų muzikos šventovės, karūnuotos marksizmo aktyvistų. Šmaikštumas buvo neatsiejamas Vyto bruožas, kuriuo žavėjomės, nes jis maloniai skaidrino atmosferą.

Vytautas Venckus - ilgametis Vilniaus konservatorijos, vėliau Muzikos akademijos, taip pat ir Pedagoginio instituto dėstytojas, teoretikas, muzikologas, daugybės muzikos sričių neilstanti bitė. Tačiau ypatingo įvertinimo nesulaukė: docento laipsnis jam suteiktas gerokai vėliau, kai kiti kolegos jau seniai mėgavosi profesūros laurais. Kliudė magiška knygelė, tiksliau, jos trūkumas, tačiau Vytautas neketino keisti savo nuostatų.

Viena ryškiausių veiklos sričių, išpopuliarinusi Vytautą visoje Lietuvoje, buvo "Koncertų-prisiminimų" laidos per radiją, kartais ir televiziją, skambėjusios kas šeštadienį 15 metų. Kažin, kas dar nešiojo savo smegenyse tokią didelę enciklopediją, teikusią peno ne vien fakulteto studentijai, bet ir smalsiems radijo klausytojams, besidomintiems neišsenkančiais Vytauto pasakojimais apie įvairių epochų muziką, jos veikėjus, biografines bei kūrybines panoramas, tragiškus ir humoristinius vingius...

Iš "bedugnių" savo kišenių jis kaskart ištraukdavo nežinomų, netikėtų faktų ir pateikdavo juos ne sausuoliška teorine leksika, o spalvinga pasakotojo kalba. Visus jo tekstus palydėdavo rinktiniai atlikėjų įrašai, neabejotinai stiprinę laidų daromą įspūdį.

Vytautui mirus, radijo vadovybė dievagojosi kone visiems laikams skirti šioms laidelėms vietą savo eteryje, puošti jomis programas, tegu ir ne kiekvieną savaitgalį, bet reguliariai. Ne visi tikėjome pažadais: po metų jie ištirpo. Ir Vytautas nutilo.

Velionis skyrėsi ne vien muzikinės faktologijos talentu, bet ir valingo žemaičio charakteriu, taip pat mažai kam dabar būdinga atsakomybe, pareigingumu. Buvo fanatiškai savo veiklai atsidavęs. Radijo kabinetuose jį galėjai bet kada sutikti, smagiai ir prasmingai pasišnekučiuoti, žinių pasisemti.

Radijo labirintus jis pažinojo kaip savo namus. Mylėjo juos nemažiau už tuos, kuriuose gyveno, - jaukius, šiltus, knygų ir žmonos globos apsuptus.

Vytautą prisimenu dar studijuojantį Vilniaus konservatorijoje prieš daugelį dešimtmečių. Skurdūs buvo laikai, skurdi ir studentų buitis. Vytautas, neturėdamas nuosavo būsto, nakvodavo direktoriaus kabinete, tada menkai kūrentame, vilkėjo vėjo perpučiamu švarkeliu, už menką atlyginimą čia pat ir budėjo, dažnai nieko nevalgęs. O juk turėjo įsisenėjusią ligą.

Dviese augę tėvų namuose, abu broliai kentėjo nuo tos pačios tuberkuliozės negalios: Aleksandras nunyko tesulaukęs 52-jų metų. Vytautas - atsparesnis - gyveno ilgiau už brolį. Bet tuberkuliozė išsikerojo naujomis "dovanomis", ir organizmas palūžo.

Šį pavasarį, gegužę, būtume jį sveikinę sulaukusį 80-mečio. Deja, vakar, lapkričio 7-ąją, jo antkapį Palangoje nušvietė jau penkta žvakelė. Sako, mirė tyliai, nurimęs, bet paskutinėmis dienomis jį persekiojo muzikos garsai, ir artimųjų vis klausinėjo, ar jie taip pat juos girdi, ar tik jį vieną ši apraiška lanko?

Paskutinį kartą Vytautą sutikau mirties metų pavasarį prie Lukiškių aikštės. Buvo apsivilkęs prašmatniu rausvais langais švarku, visai kitokiu nei tada, studentaudamas. Jautėsi ypač guviai, tad ir mūsų pokalbis buvo pakilus. Vytas kaip visada "dainavo" savo nepamirštos žemaičių tarmės intonacijomis, ligos - nė žymės nei išorėje, nei kalboje. Kaip visada geraširdiškai kvatojosi. Juk nuolat toks ir buvo: juokaujantis, fiziškai vikrus nepaisant kojos kelio traumos. Ramentu manipuliavo kaip žaisleliu, tarsi savo kūno dalimi.

Yra žmonių, gyvenančių lėtai, ramiai. Vytautas - atvirkščiai - lig dinamito pripildytas, skubantis godžiai traukti į save gyvenimą.

Jo šiltajai bičiulei, žemaitei žmonai Elenai, be abejo, ne vien pakilią Vytauto būseną tekdavo patirti. Ypač ligoms paūmėjus. Bet ji buvo ta amžina jo gyvybingumo injekcija, dvasios nuosmukiui ištikus ramsčiusi savo žmogų tvirta vidine galia. "Aš likau viena"... - užgęsus Vytautui tęsė jo kasdienį dienoraštį Elena Venckuvienė. Šįmet būtų švenčiama dar viena abiejų žemaičių data: bendro gyvenimo penkiasdešimtmetis...

2001-aisiais spaudoje pasirodė solidus leidinys - "Vytautas Venckus". Tai nuosekli ir išsami įvairių autorių sukaupta jo gyvenimo enciklopedija (sudarė ir tekstus parengė S. Puidokienė), patikimas žinynas visiems, kurie domisi muzika ir jos veikėjais.

Šilta ir melodinga autoriaus autobiografija knygoje - tai pati širdingiausia jo "Koncertų-prisiminimų" laida. Sklaidant knygą puslapiai bemat grąžina jį iš nebūties atgal, griauna barjerą, skiriantį mus jau penkerius metus.

Nenoriu savo rašinėlio versti nekrologu. Todėl, Vytautai, sakau, kad mums, Tavo kartos bičiuliams, jau gerokai įamžėjusiems, dausas teliko ranka paliesti, ir kai į jas įskrisime, tai Tu pirmasis mus pasitik ir pasveikink savo tradiciniu, nepamirštamuoju "Zdrastvujte!"