Literatūra Reiner KunzevertimaiReineris Kunze, gimęs 1933 m., - žymus vokiečių poetas, prozininkas ir knygų vaikams autorius, taip pat čekų poezijos vertėjas. Jis - Bavarijos menų akademijos narys, apdovanotas aukščiausiomis vokiečių literatūrinėmis premijomis. 1976 m. pašalintas iš VDR rašytojų sąjungos. 1977 m. persikėlė į Vakarų Vokietiją, kur pelnė didelį populiarumą. Čia spausdinami eilėraščiai, versti iš jo poezijos rinktinės "Gedichte" (Eilėraščiai), 2001, "Fischer Verlag". Pokalbis su strazdu Aš pasibeldžiu pas strazdą Jis krūpteli Tu? jis klausia Aš sakau: visur tylu Medžiai giria vikšrų dainas, jis sako Aš sakau: ...vikšrų? Vikšrai nemoka dainuoti Tai nesvarbu, sako jis, bet jie žali Irkluoja dviese Irkluoja dviese valtį, vienas žvaigždžių žinovas, kitas audrų žinovas, vienas ves per žvaigždynus, kitas ves per audras, o pabaigoj pačioj pabaigoj jūra atmintyje bus mėlyna Naktis Dar kartą Elizabetei Savo pačių tamsa jie nusileis iš dangaus ir kai kas čia jiems tamsą palaikys Ir kelią jiems parodys - nenujausdamas, kad tai ir kelias, vedantis prie savo durų, kai jo eilė ateis Kas verta Skiriu J.S. Kas akmenimis užmėtyti nori, tam viskas pavirsta akmeniu Jie įsitaiso prie tavo kapo ir teisia tave Numirėlių teisėjai o nežino, kad poetą teisia eilėraštis Kvietimas puodukui jazminų arbatos Prašom užeiti, nusimeskit savo liūdnumą, čia jums leidžiama tylėti Vyšnia Kiote Žmogaus rankomis šaka po šakos įpintos į dangų Dievai vaikšto žiedais Liubeko siluetas Kad žemė įsitvertų į dangų, įkalė žmonės bažnyčių bokštus į jį Septynios vario vinys, neatsveriamos aukso Poetas, nenukryžiuotas Jie ateina šlovės paliesti Tačiau niekur nė laurų kvapo Net jokio erškėčių vainiko Tiktai kakta, kurią turi Ir taip jie išeina ir prideda tau savo klaidas spyglį prie spyglio Senos didmiesčio kapinės Vienądien ir kapinės numirs Negyvėlių joms jau per daug o per marmurus jos nebegali kvėpuoti Žmonės nebežino kur dėti jas - nėra kapinių kapinėms - ir palieka jas laikui Tada jie nueina ir pasižiūri, kas lieka Noktiurnas Miege tu neateini Ir tu bijai Mano mintyse tu įžvelgi sapną tavo žudiką Didieji pasivaikščiojimai Didieji pasivaikščiojimai, kada ranka ne tuštumą randa Visad eina kito ranka kartu Pėterio Huchelio gynimas arba kriterijus Ir eilėraščiui neleista būti lengvesniam už savo svorį Sapnas tremtyje Motinos kojos įaugo į kambarį Aš noriu sūnų pamatyt, ji tarė kambariui, eik! Motina nori sūnų pamatyt, tarė kambarys namui, eik! Ir namas tarė eik! miestui ir eik! miestas šaliai, motina nori sūnų pamatyt Atlantos oro uoste Su riaumojančiais varikliais jie stovi eilėj Jie stovi eilėj prie dangaus Mes kantrūs Mes pusę gyvenimo stovėjom eilėj prie žemės Vardo pakeitimas Tu dygus tu esi ežys (sūnus) Aš esu ežys Mano dygliai tačiau yra gėlės puokštė vaiko gimtadieniui Plaštakės tupia ant jos ir kyla Užmiršk, mano sūnau. Aš nesu tavo tėvas, aš esu tik ežys kuris žydi Siena Kai mes ją gludinom, nejautėm, kokia ji aukšta mumyse Mes pripratom prie jos horizonto Ir prie tykumos Jos šešėlyje niekas nemetė jokio šešėlio Dabar stovim apnuoginti bet kokiam atleidimui Viduvasaris Tokia sausra, kad naktį staiga ausies kriauklėje ima ošti lietus Tu basas bėgioji priešais namą: Ašuotė nieko nežino, o danguje tiršta žvaigždžių Apie įkvėpimą Tik angelas naujokas skraido žemiau debesų (jis tebėra savyje dar per mažai nutolęs nuo žmogaus) Kai tavo kaktą sparnas paliečia tai vienas iš jų ir tu stovi prie pradžios kaip jis Priešpavasaris Pieva, gilumoj dar įšalusi, žydi žuvėdromis Krantas skalauja savo gluosnius Kaspinas, kurį upė tempia, riša kasryt tvirčiau Namas Dabar mirties mums išnuomotas Mes nežinom, kada ji pasiūlys mums išsikelti ir kam pirma Mes žinome tik tai: Visi skundai atmesti Laiškas iš Prahos 1980 Pastoliai dar tebestovi Seniai nuo fasado nutrupėjo ir likęs tinkas Dabar byra nuo pastolių rūdys o ant šaligatvių ne laiku ruduo Kaip daiktai iš molio Bet aš sulipdau savo abi puses kaip sudaužytas puodas iš molio. (Janas Skacelis, laiškas, rašytas 1970-ųjų vasarį) 1 Mes norėjom būti kaip daiktai iš molio Būti tiems, kurie kasryt penktą valandą geria kavą virtuvėje Paprastiems stalams priklausyti Mes norėjom būti kaip daiktai iš molio, padaryti iš lauko žemės Ir kad niekas mumis negalėtų žudyti Mes norėjom būti kaip daiktai iš molio Tarp šitiek riedančio plieno 2 Mes būsim kaip šukės daiktų iš molio: niekad visuma nebebūsim, gal tik blykstelėjimas vėjyje Vertė Vytautas Karalius |