Literatūra

Reiner Kunze

vertimai


Reineris Kunze, gimęs 1933 m., - žymus vokiečių poetas, prozininkas ir knygų vaikams autorius, taip pat čekų poezijos vertėjas. Jis - Bavarijos menų akademijos narys, apdovanotas aukščiausiomis vokiečių literatūrinėmis premijomis. 1976 m. pašalintas iš VDR rašytojų sąjungos. 1977 m. persikėlė į Vakarų Vokietiją, kur pelnė didelį populiarumą. Čia spausdinami eilėraščiai, versti iš jo poezijos rinktinės "Gedichte" (Eilėraščiai), 2001, "Fischer Verlag".

Pokalbis su strazdu

Aš pasibeldžiu pas strazdą
Jis
krūpteli
Tu? jis klausia

Aš sakau: visur tylu

Medžiai
giria vikšrų dainas, jis sako

Aš sakau: ...vikšrų?
Vikšrai nemoka dainuoti

Tai nesvarbu, sako jis,
bet jie žali

Irkluoja dviese

Irkluoja dviese
valtį,
vienas
žvaigždžių žinovas,
kitas
audrų žinovas,
vienas ves
per žvaigždynus,
kitas ves
per audras,
o pabaigoj pačioj pabaigoj
jūra atmintyje
bus mėlyna

Naktis

Dar kartą Elizabetei

Savo pačių tamsa
jie nusileis iš dangaus

ir kai kas čia
jiems tamsą palaikys

Ir kelią jiems parodys - nenujausdamas,
kad tai ir kelias,
vedantis prie savo durų,
kai jo eilė ateis

Kas verta

Skiriu J.S.

Kas akmenimis užmėtyti nori,
tam viskas pavirsta akmeniu

Jie įsitaiso prie tavo kapo
ir teisia tave

Numirėlių teisėjai

o nežino, kad poetą teisia
eilėraštis

Kvietimas puodukui jazminų arbatos

Prašom užeiti, nusimeskit
savo liūdnumą, čia
jums leidžiama tylėti

Vyšnia Kiote

Žmogaus rankomis
šaka po šakos
įpintos į dangų

Dievai vaikšto
žiedais

Liubeko siluetas

Kad žemė įsitvertų į dangų, įkalė žmonės
bažnyčių bokštus į jį

Septynios vario vinys, neatsveriamos
aukso

Poetas, nenukryžiuotas

Jie ateina šlovės paliesti

Tačiau niekur
nė laurų kvapo

Net jokio erškėčių vainiko

Tiktai kakta, kurią turi

Ir taip jie išeina ir prideda tau
savo klaidas

spyglį prie spyglio

Senos didmiesčio kapinės

Vienądien ir kapinės numirs

Negyvėlių joms jau per daug
o per marmurus jos nebegali kvėpuoti

Žmonės nebežino kur dėti jas -
nėra kapinių kapinėms -
ir palieka jas laikui

Tada jie nueina ir pasižiūri,
kas lieka

Noktiurnas

Miege tu neateini

Ir tu
bijai

Mano mintyse tu įžvelgi
sapną tavo
žudiką

Didieji pasivaikščiojimai

Didieji pasivaikščiojimai, kada
ranka ne tuštumą randa

Visad eina kito ranka kartu

Pėterio Huchelio gynimas arba kriterijus

Ir eilėraščiui neleista
būti lengvesniam
už savo svorį

Sapnas tremtyje

Motinos kojos įaugo
į kambarį

Aš noriu sūnų pamatyt, ji tarė
kambariui, eik!

Motina nori sūnų pamatyt, tarė kambarys
namui, eik!

Ir namas tarė eik! miestui
ir eik! miestas šaliai, motina
nori sūnų pamatyt

Atlantos oro uoste

Su riaumojančiais varikliais
jie stovi eilėj

Jie stovi eilėj
prie dangaus

Mes
kantrūs

Mes pusę gyvenimo
stovėjom eilėj prie žemės

Vardo pakeitimas

Tu dygus tu
esi ežys
(sūnus)

Aš esu ežys

Mano dygliai tačiau yra gėlės
puokštė vaiko gimtadieniui

Plaštakės tupia ant jos
ir kyla

Užmiršk, mano sūnau. Aš nesu
tavo tėvas, aš esu tik
ežys kuris

žydi

Siena

Kai mes ją gludinom, nejautėm,
kokia ji aukšta
mumyse

Mes pripratom
prie jos horizonto

Ir prie tykumos

Jos šešėlyje niekas
nemetė jokio šešėlio

Dabar stovim apnuoginti
bet kokiam atleidimui

Viduvasaris

Tokia sausra,
kad naktį staiga ausies kriauklėje
ima ošti lietus

Tu basas bėgioji priešais namą:

Ašuotė nieko nežino,
o danguje
tiršta žvaigždžių

Apie įkvėpimą

Tik angelas naujokas
skraido žemiau debesų
(jis tebėra savyje
dar per mažai nutolęs nuo žmogaus)

Kai tavo kaktą sparnas paliečia
tai vienas iš jų

ir tu stovi prie pradžios
kaip jis

Priešpavasaris

Pieva, gilumoj dar įšalusi,
žydi žuvėdromis

Krantas skalauja savo gluosnius

Kaspinas, kurį upė tempia, riša
kasryt tvirčiau

Namas

Dabar mirties mums išnuomotas

Mes nežinom, kada
ji pasiūlys mums išsikelti ir
kam pirma

Mes žinome tik tai: Visi skundai
atmesti

Laiškas iš Prahos 1980

Pastoliai dar tebestovi

Seniai nuo fasado nutrupėjo
ir likęs tinkas

Dabar byra nuo pastolių rūdys
o ant šaligatvių
ne laiku ruduo

Kaip daiktai iš molio

Bet aš sulipdau savo abi puses kaip
sudaužytas puodas iš molio.
(Janas Skacelis, laiškas, rašytas
1970-ųjų vasarį)
1
Mes norėjom būti kaip daiktai iš molio

Būti tiems,
kurie kasryt penktą valandą geria kavą
virtuvėje

Paprastiems stalams priklausyti

Mes norėjom būti kaip daiktai iš molio,
padaryti
iš lauko žemės

Ir kad niekas mumis negalėtų žudyti

Mes norėjom būti kaip daiktai iš molio

Tarp
šitiek
riedančio
plieno
2
Mes būsim kaip šukės
daiktų iš molio: niekad
visuma nebebūsim, gal tik
blykstelėjimas
vėjyje

Vertė Vytautas Karalius