Muzika

Muzikos prigimties paieškos

Pokalbis su smuikininke Gabriela Demeterova ir klavesinininke Giedre Lukšaite-Mrazkova

iliustracija
Gabriela Demeterova ir Giedrė Lukšaitė-Mrazkova

Mūsų koncertuose J.S. Bacho muzikos, tokios populiarios pedagoginiame repertuare, regis, skamba palyginti nedaug. Ką jau kalbėti apie didesnius šio kompozitoriaus kūrinių ciklus, su kuriais - akivaizdu - ne kiekvienam atlikėjui pavyksta užmegzti visavertį dialogą. Pastaraisiais metais J.S. Bacho muziką mūsų scenose pristato klavesinininkė, Prahos muzikos akademijos profesorė Giedrė Lukšaitė-Mrazkova, savo muzikiniu suvokimu siekianti praplėsti vyraujančios pas mus interpretacinės tradicijos erdves, kitaip tariant, panirti į istorinės traktuotės teikiamas galimybes, darydama griežtesnę stilistinių priemonių atranką, idant kitus įtikintų jų ir šios muzikos harmoninga vienybe. Tad dažniausiai G. Lukšaitės-Mrazkovos atvykimus į Lietuvą ir siejame su J.S. Bacho kūrinių koncertinėmis "ekspozicijomis", kurias ji komponuoja pasitelkdama bendraminčių iš Lietuvos ir Čekijos būrį. Tarp jų buvo ir šviesios atminties smuikininkas R. Katilius, ir fleitininkas A. Vizgirda, altininkė A. Pšibilskienė, D. Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, ansamblis "Musica humana". Čekijoje G. Lukšaitė-Mrazkova dažnai koncertuoja su vargonininku J. Tuma, išstudijavusiu visą J.S. Bacho kūrybą vargonams (2000 m. jis koncertavo ir Vilniuje), taip pat jau kuris laikas nuolat rengia programas su jaunos kartos smuikininke Gabriela Demeterova. Su ja spalio 23 d. koncertavo Vilniaus filharmonijoje ir atliko J.S. Bacho Šešias sonatas smuikui ir klavesinui, BWV 1014-1019. Sonatų ciklus koncertuose galima pateikti formaliai, dėstant kiekvieną kūrinį kaip savitą, autonomišką muzikinį statinį. Tačiau galima ciklą išauginti į nevienaprasmę didžiulę formą, kurios dalių seka liudija ėjimą įvairiais keliais, bet vis ta pačia kryptimi - tolyn, aukštyn ir platyn. Būtent siekis įgyvendinti pastarąją nuostatą buvo užvaldęs minėtame koncerte G. Demeterovą ir G. Lukšaitę-Mrazkovą. Šios atlikėjos harmoningais smuiko ir klavesino pokalbiais šešių J.S. Bacho sonatų ciklą kilstelėjo į turiningą dvasinės būties erdvę, kupiną triumfuojančios didybės ir nerimastingo judesio, paprasto džiaugsmo ir iškalbingo sielvarto, nuoširdžios palaimos ir tauraus susitaikymo. Tokia meninė samprata nesubrandinama per dieną, savaitę ar metus - jai reikia ilgesnės laiko tėkmės. Šios atlikėjos išmintingai kaupia repertuarą, vis grįždamos prie tų pačių kūrinių, kažką vis keisdamos, iš naujo apmąstydamos. Minėtasis koncertas prasidėjo G. Lukšaitės-Mrazkovos komentaru, padėjusiu publikai geriau perprasti menines intencijas. Tas komentaras, kaip ir po jo sekęs koncertas, paskatino pasikalbėti su abiem Filharmonijos viešniom.

Šįkart šešių J.S. Bacho sonatų smuikui ir klavesinui ciklą dedikavote smuikininkui Raimundui Katiliui. Kodėl?

Giedrė Lukšaitė-Mrazkova: Paskutinį kartą šias sonatas esame groję su R. Katilium 1998 m. lapkritį, be to, grojome ir gerokai anksčiau. Prieš koncertus (paprastai tą pačią programą grodavome ir kituose miestuose, ne tik Vilniuje) teturėdavom vos tris dienas repeticijoms, o tokiam ciklui tai visiškas minimumas. Tad susitikę pabandydavome, kažką apsitardavome ir pasirengdavome tiesiog muzikuoti. Atsimenu, kad antrąsyk grojant šias sonatas man norėjosi pakeisti jų tvarką, nes atrodė labai keista, jog jos išdėstytos tokia tonacijų seka: h, A, E, c, f, G. Tai atrodė sudėtinga ir atlikėjui, ir klausytojui - viduryje dvi iš eilės minorinės sonatos, beje, labai panašios. Pasiūliau Raimundui pakeisti sonatas vietomis, ką ir padarėme Panevėžyje. Po koncerto jis man pasakė, kad vis dėlto nieko keisti nereikėtų, nes sonatas jungia kažkoks paslėptas loginis ryšys, tad geriau palikti taip, kaip yra. Vilniuje jau ir vėl grojome pirminį ciklo sekos variantą, nors man pačiai vis dar nebuvo aišku, kodėl jų seka tokia, o ne kitokia. Šis klausimas mane ėmė tiesiog persekioti, stengiausi atrasti atsakymą, sprendimą.

Vėliau man pasitaikė proga dalyvauti viename istorinės interpretacijos seminare Olandijoje, kur šios srities specialistai, remdamiesi J. Matthesono, Ch.F.D. Schubarto darbais, nagrinėjo tonacijas, baroko muzikos ryšį su afektų teorija. Gilinantis į tonacijų charakteristikas, pagaliau paaiškėjo ir Šešių sonatų smuikui ir klavesinui išdėstymo esmė: h-moll - tarsi antikinis choras, dramos pradžia, bylojanti apie žmogaus atsidavimą likimui, A-dur - šviesi, jaunatviška, tikrą džiaugsmą įkūnijanti sonata, E-dur - žmogaus brandos, supratimo, jog gyveni ne vien kūnu, bet ir dvasia, išraiška, c-moll - jau palytėta atodūsių, išgyvenimų, būties problemų. Pati niūriausia, tragiškiausia tonacija - f-moll ir joje parašyta sonata ir pagaliau grįžtama į G-dur - į šviesų aleliuja gyvenimui ir Viešpačiui. Kai į šį ciklą pradedi žiūrėti šitaip, viskas atsistoja į savo vietas, grojant kur kas lengviau "kalbėti" su partneriu, nes žinai temą, charakterį - ar esi visiškai jaunas, ar jau subrendęs, ar esi žemai, ar aukštai. Kai grojome su R. Katiliumi, dar šito nežinojau, negalėjau atsakyti ir į iškilusį sonatų sekos pagrįstumo klausimą. Tačiau šiame koncerte su G. Demeterova atsakymą jam jau bandėme surasti.

Kiek Gabrielai žinomas smuikininkas R. Katilius?

G.L.M.: Esu pasakojusi jai apie šį smuikininką. Sykiu dirbant, repetuojant, prisimindavau tam tikrus dalykus. Vis atsimenu, kai paskutinį kartą grojome šias sonatas su R. Katiliumi - tada mane nustebino, kad koncertuojant kituose miestuose, ne Vilniuje, jis būdavo daug ramesnis, jo netrikdė jokios pašalinės mintys, jaudulys, jis niekur neskubėdavo - mes ramiai muzikuodavome. Aišku, kad tai nebuvo istorinis J.S. Bacho muzikos atlikmas, bet jis nestokojo harmonijos, darnos. Žinoma, R. Katilius gana santūriai žiūrėjo į istorinius šaltinius apie baroko muzikos interpretaciją, faktiškai buvo nusiteikęs prieš istorinį atlikimo būdą. Bet kaip žmogus, turintis gerą intuiciją, jis minėto būdo pagrindus gebėjo atrasti pats. Be to, būdamas stipri asmenybė, solistas, jis Bacho muziką grodavo labai pagarbiai, nusilenkdamas jai.

Ar jūs su Gabriela kartu grojate tik J.S. Bacho sonatas? Ar esate parengusios didesnį repertuarą?

G.L.-M.: Kadangi senoji muzika apskritai jau tapo man sava sritimi, specializacija, mes su Gabriela ir grojame daug baroko muzikos smuikui ir klavesinui, kartais ji groja su vargonais (su J. Tuma), su Čekijos filharmonijos kameriniu ansambliu "Collegium". Apskritai ji yra viena geriausių baroko muzikos atlikėjų Čekijoje.

Gabriela Demeterova: Man senoji muzika yra kaip hobis, nes dažniausiai griežiu įprastu, moderniu smuiku su fortepiju ar orkestru. Todėl baroko muzikos koncertai man tampa atgaiva, džiaugsmu. Su Giedre esame pagrojusios visas Bacho sonatas, taip pat H.I.F. von Biberio, Ph. Telemanno, G.F. Händelio, W.A. Mozarto, F. Dušeko, F. Bendos ir kitų kompozitorių kūrinių. Beje, specialiai mums kūrinį parašė ir šiuolaikinis čekų autorius J. Gemrotas, o kūrinio premjera neseniai įvyko Japonijoje.

Kada ir kaip Jūs susitikote?

G.D.: Kai 1992 m. laimėjau II premiją tarptautiniame "Prahos pavasario" smuikininkų konkurse, buvo numatyta nemažai koncertų, kuriuos gavau kaip prizą. Vienas jų - Šv. Jokūbo bažnyčioje su G. Lukšaite-Mrazkova, ji grojo vargonais. Taigi lygiai prieš 10 metų spalio mėnesį koncertavome pirmą kartą, tąsyk skambėjo G.F. Händelio Sonata smuikui ir vargonams D-dur.

Gabriela, kai kurie Lietuvos smuikininkai Jus atsimena iš tarptautinio Kociano jaunųjų atlikėjų konkurso "Usti nad Orlice", kur Jums tekdavo varžytis dėl pirmų premijų.

G.D.: Labai malonu, kad atsimena. Aš ten nuolatos važinėjau nuo 7 iki 16 metų ir visuomet ką nors laimėdavau. Šis konkursas tapdavo darbo metų su dėstytoja Nora Grumlikova kulminacija.

Vis dėlto anksčiau baroko muziką greičiausiai griežėte šiuolaikine maniera, naudodama šiuolaikinį derinimą. Kas Jus paskatino ieškoti ir siekti šios muzikos autentiškumo? Ar manote, kad istorinį interpretacijos būdą reikia žinoti ir studijuoti visiems atlikėjams?

G.D.: Nuo pat vaikystės jaučiau poreikį skirti muzikos stilius, ir tai ypač skatino mano pedagogė N. Grumlikova, ryškinusi tų stilių skirtumus. Besiruošdamos 1993 m. Y. Menuhino smuikininkų konkursui, mes su dėstytoja nemažai dirbome, siekėme autentiškesnio skambėjimo, nors ir integruoto į modernų. (Šiame konkurse G. Demeterova tapo absoliučia nugalėtoja bei iškovojo specialų prizą už geriausią J.S. Bacho muzikos inter- pretavimą - V. M.).

Pastaruoju metu išversta labai daug veikalų, šaltinių, yra daug informacijos, suteikiančios tikslių žinių, kaip interpretuoti senuosius tekstus. Jeigu jau atlikėjai imasi senosios muzikos, turi išstudijuoti ir jos ženklų kalbą, reikšmes. Šiuo atveju, manau, negalima išsisukti sakant, neva aš groju taip, kaip noriu ar jaučiu, negalima besąlygiškai primesti muzikai savo taisyklių.

Į kokius dalykus pavyksta labiausiai susikoncentruoti stengiantis groti autentiškai, ar toks grojimo būdas nevaržo interpretuojant kitų epochų muziką?

G.D.: Svarbiausias dalykas, į kurį reikia sutelkti dėmesį - minties vedimas (jis, žinoma, svarbus bet kokios epochos muzikoje, tačiau ypač - baroko). Reikia muziką skaityti kaip knygą, ne pagaidžiui, bet mintimis, puslapiais, kad mintis vestų tolyn. Na, o kitas svarbus dalykas - minties pobūdis. Tačiau priduriu, kad visus šiuos principus taikau ir kitų epochų kūriniams. Stilių savitumai į mano sampratą taip įaugę, kad grieždama aš negalvoju taikyti tam tikras priemones - tiesiog pati muzika visiškai natūraliai jas diktuoja. Nieko nesistengiu daryti dirbtinai ar manieringai.

G.L.-M.: Svarbiausia atskleisti muzikos esmę, o esmė - tai mintis, jos perteikimo būdas. Baroko muzikoje daug ką diktuoja kalba. Štai ir mūsų pagrotos Bacho sonatos - ištisi dialogai, kuriuose instrumentai nuolat kalbasi, keičiasi mintimis ir perteikia tam tikrą nuotaiką. Kitas dalykas - tembras, garso pajauta. Kai smuikas derinamas puse tono žemiau (la nata ne 442, o 415 Hz), išgaunama ne tik visai kita smuiko tembro spalva, bet ir stygos tampa laisvesnės, jos pačios savaime gražiai vibruoja. Be to, taip derinant maloniau jungiasi smuiko ir klavesino tembrai, smuiko tonas tampa ne toks aštrus, labiau aksominis, panešėja į alto. O baroko muzikoje ypač įdomu dirbti su garsu, kuris pats savaime yra turtingas, gimęs iš paprasto grynumo, švarumo. Čia tiesiog mėgaujiesi grynąja muzikos prigimtimi.

Smuikininkų repertuaras iš tiesų turtingas ir kitų epochų kūriniais, kuriuos įprasta vertinti kaip gerokai efektingesnius virtuozui atsiskleisti, parodyti savo stulbinančias technines galimybes, kurių Jūs, Gabriela, - akivaizdu - nestokojate. Tad kuo Jums brangus J.S. Bachas?

G.D.: Tai muzika, kuriai atlikėjas turi tarnauti, kuriai reikia nusilenkti kaip aukštesnei idėjai, o ne rodyti joje savo virtuoziškumą, techninį pasirengimą. Tuo mane J.S. Bacho muzika palaimina, pašventina. Manau, kad ir kiti turėtų tarnauti šiai muzikai, o ne demonstruoti save. Atlikėjas į save turėtų žiūrėti kaip į tarpininką, savotišką instrumentą, kurio misija - muziką priartinti prie klausytojo, bet ne rodant save, o nuoširdžiai stengiantis atskleisti, apie ką mąstė kompozitorius, kurdamas konkretų kūrinį.

Dar norėčiau pridurti šį tą apie Vilniaus publiką - ne visada atlikėjams koncerte tenka laimė sulaukti tokio atsakymo, dėmesio iš klausytojų, kokį mes patyrėme Vilniuje. Visi trys koncertai Lietuvoje buvo labai skirtingi, įsimintini, bet vakaras Vilniuje - sklidinas ypatingos dvasinės kaitros.

Parengė Vytautė Markeliūnienė