Kaip draugauja mergaitės

"Upė"

Stebėdamas komercinių televizijų kovą prieš LTV, prisimenu taiklų Fainos Ranevskajos klausimą: "Prieš ką draugaujate, mergaitės?" Lietuviai, kaip ir tos aktorės, kurioms savo iš esmės retorinį klausimą uždavė pašaipioji Ranevskaja, sugeba draugauti tik prieš. Noras atimti iš LTV reklamą įrodo būtent šią mūsų nacionalinės medžioklės ypatybę. Neginu LTV, nes kartu su reklamos ištroškusiais vadovais ir Mildažytės turgumis iš nacionalinės ji tapo tokia pat gariūninė, kaip ir kitos, bet ir nenoriu džiūgauti bei baksnoti pirštu į nacionalines pabaisas, nes nemanau, kad tik atėmus reklamą toji televizija taps visuomenine. Tam reikia visai kitų dalykų, juk aišku, kad visuomeninės televizijos lygį kelia (ar menkina) vis dėlto ne reklamos pinigai. Tačiau šią "operaciją ū" įdomu stebėti kitu požiūriu. Reikšmė, kuri suteikiama vizituotojams iš Vakarų (juos kviečiasi abi kariaujančios pusės), leidžia patyrinėti lietuvių (ypač tų, kuriuos partijos ir likimas atbloškė į aukštus postus) mentalitetą. Manau, nereikia priminti, koks saldus užsiėmimas yra mentaliteto tyrinėjimas tokiam mizantropui kaip aš. Kita vertus, dažnai pagalvoju, kiek valdančiųjų mentalitetas tapatus tautos vidurkiui, į kurį orientuojasi kad ir LTV? Aišku, kad apie tai dar turėsiu marias laiko pasvarstyti - juk neišvengiamai artėja visiems lietuviams priimtiniausio mentaliteto rinkimai, tad dabar trumpai apie tai, ką verta pasižiūrėti niūriais rudens vakarais.

Jei Jūs, mieli skaitytojai, pajutote malonumą, šeštadienį žiūrėdami aname 7MD numeryje anonsuotą filmą "Los Andželas. Slaptai", tikiuosi, kad nepraleisite ir 1990 m. sukurto režisieriaus Curtiso Hansono filmo "Bloga įtaka"(Tango TV, 13 d. 21.45). Jame taip pat rodoma visais požiūriais dviprasmiška ir net perversiška situacija. Maiklas (James Spader) kenčia paslaptingus skrandžio skausmus, jo sužadėtinė nuobodžiauja, bet štai horizonte pasirodo Aleksas (Rob Lowe), kuris apie viską turi savo nuomonę ir viską išmano. Maiklas priima visus savo naujojo bičiulio siūlymus, o vieną dieną bute aptinka lavoną... Man šis filmas pasirodė variacija Fausto tema, gal net pernelyg simboliška, bet, kita vertus, dažniausiai juk būtent žmogaus elgesys išryškina tai, kas slypi giliai jo viduje.

Visada stebiuosi, kaip skirtingų televizijų planuotojai ima ir netikėtai sudeda filmus į ciklus. Taip buvo su Tykweriu aną savaitę, o šią dominuoja tamsiųjų žmogaus gelmių motyvas. Rytoj (9 d. 21.45) Tango TV rodo Uli Edelio 1993 m. filmą "Kūnas - daiktinis įrodymas", kuriame žmogaus, t.y. Madonos vaidinamos sadomazochistinių seksualinių paslaugų teikėjos, veiksmus bandoma paaiškinti ir išteisinti remiantis vaikystės prisiminimais. Tai daro Willemo Dafoe advokatas, ir jam tenka tikrai nelengvas uždavinys. Kaip, beje, ir potencialiam filmo žiūrovui, kuris tiesiog panardinamas į krūvas detalių, užuominų ir seksualinių frustracijų.

Kitaip tas seksualines ir šiaip gyvenimo dideliame svetimame mieste frustracijas rodo vienas mėgstamiausių mano režisierių - taivanietis Tsai Ming-Liang - filme "Upė" (LTV, 8 d. 23.05). Beveik bežodis, statiškas pasakojimas sukaupė savyje begalinę kančią ir neviltį. Filmo sukeltas katarsis verčia prisiminti ir Bressoną, ir Tarkovskį, tiksliau, jau beveik pamirštą kiną.

Deja, dabar labiau kotiruojami žaidimai. Kartais, žinoma, jie būna labai žavūs. Alexo Proyaso "Tamsos miestas" (LNK, 14 d. 22.30) juk kalba apie tą patį - neviltį, svetimą, prievartos pritvinkusį miestą, žmogaus viduje tūnantį destrukcijos pradą. Tačiau MTV kartos režisierius apie tai kalba tarsi žaisdamas kino formomis, citatomis, sinefilų prisiminimais. Aišku, "Tamsos miestas", snobiškas kinas, suteikia daug malonumo sinefilams: žiūrėdamas filmą net nespėjau visko sudėlioti ant atminties lentynėlių, nes vienas kadras primena "Metropolį", kitas - tą patį "Metropolį", tik jau Ridley Scotto cituotą "Likvidatoriuje", trečias - "Metropolio" citatą iš Terry Gilliamo "Brazilijos" ir t.t. Galima net pavargti ir netekti dalies malonumų, kurie ir yra "Tamsos miesto" autoriaus galutinis tikslas, tačiau tuo, kad režisierius turi puikų skonį ir galingą fantaziją net neverta abejoti.

Ką dar būsiu pamiršęs? Kitą niūrių galvosūkių meistrą Davidą Mametą. Tačiau šįkart tai ne jo režisuotas filmas, o pagal jo pjesę Jameso Foley 1992 m. sukurtas "Glengarry Glen Ross", kurio pavadinimą LTV išmintingai ir aiškiai išvertė "Amerikiečiai" (LTV, 10 d. 20.50). Žinoma, juk net žiurkių lenktynių terminas atėjo (ar dar tik ateina?) į mūsų žodyną iš Amerikos, kaip ir tą terminą sukūręs amerikietiškas gyvenimo būdas, kaip ir noras siekti pinigų ir sėkmės bet kokia kaina. Filmo herojai - nekilnojamojo turto agentai, jie kaunasi dėl visko, jie žiaurūs, baisūs, negailestingi ir kartu verti užuojautos. Žodžiu, amerikiečiai. Net jei jų ir nemėgstate, filmą būtina pasižiūrėti dėl nuostabių aktorių, kurie čia demonstruoja meistriškumo aukštumas. Tokios vaidybos kaip šiame filme, bijau, greitai taip pat nebeliks, nes nebeliks kam jos vertinti. Todėl mėgaukitės visais tais amerikiečiais: Alu Pacino, Jacku Lemmonu, Alecu Baldwinu, Alanu Arkinu, Edu Harrisu, Kevinu Spacey, Jonathanu Pryce`u... Mėgaukitės, nes bijau, kad vieną niūrų vakarą įsijungę televizorių rizikuojate jame aptikti tik nacionalinių komerinių televizijų žiurkių lenktynes šalia akvariumo, neseniai atstatyto tautinio akropolio papėdėje.

Jūsų - Jonas Ūbis