Teatras

"Pati pradžios pradžia"

premjeros

Lapkričio 9 d. Nacionalinis dramos teatras parodys jau trečią šį sezoną premjerą (po A. Večerskio statytos J. Anouilh’o "Bambos" ir V. Masalskio monospektaklio "Nuolankioji" pagal F. Dostojevskį) - "Pati pradžios pradžia" pagal Jono Meko pjesę. Spektaklį kuria senokai čia dirbęs Jonas Vaitkus. Režisierių, pastaruoju metu ilgėliau užtrunkantį tai Kauno dramoje, tai Peterburgo teatre "Baltijskij dom", tai su savo auklėtiniais (spektaklis "Gagarino gatvė"), į Nacionalinį pakvietė jo vadovai. Prieš trejus metus į rankas pakliuvusi pjesė (jos ištrauką buvo ketinta statyti Naujosios dramos akcijai) režisieriaus tuokart "neužkabino"; atsiradus naujai progai nuspręsta pabandyti.

J. Meko pjesė netradicinė, fragmentiška, gausi emocijų nuotrupų; anot režisieriaus, - tarsi medžiaga teatro improvizacijai. Ir jis pats prisipažįsta pirmą kartą statęs tokią dramą, kurioje nėra tipų, charakterių, aiškaus konflikto, o vien vaizdinių mozaika, kurią ir bandys sujungti į vieną teatrinę erdvę. Nepaisant išorinio pjesės paprastumo, joje glūdintys gilesni dalykai suskamba dramatiška, net tragiška gaida. Toks medžiagos dvilypumas ir sudomino režisierių. Juolab kad už jos - ne tik teatro personažai, bet ir gyvenimas, ne tik J. Mekas, bet ir jo aplinka; jaučiama pasaulio kaita, kurią kiekvienas išgyvena savaip.

Režisieriaus pagalbininkai - scenografė Medilė Šiaulytytė, kompozitorius Antanas Kučinskas, videorežisierius Rokas Tarabilda. Visi jie siekė atsisakyti buitiškumo, sentimentalumo, susieti kiną ir realybę, kas buvo svarbu ir pačiam J. Mekui. Jo pasaulis be kino neįsivaizduojamas, o J. Vaitkui svarbu šiuos du pasaulius sujungti ir išskirti jau teatro scenoje. Kaip išsitrina riba tarp kino ir gyvenimo realybės, taip ji išsitrina ir tarp sceninės bei gyvenimiškos, aktorystės ir realaus žmogaus, tačiau režisieriui svarbu iliuzinę realybę nuvainikuoti, įspėti, jog gyventi iliuzijų pasaulyje pavojinga. Kiekvienas turi spręsti, kaip gyventi, bet gyventi savo (o ne kino ar teatro) pasaulyje ir savo gyvenimą; emocijos ekrane ir gyvenime - anaiptol ne tas pats. Būtent todėl spektaklyje atsiranda, tiksliau, jis pats sukuria, savotiško ekrano įspūdį, kuriame galima išvysti dokumentinių, vaidybinių, abstrakčių filmuotų kadrų.

Kai J. Vaitkus parašė J. Mekui prašydamas jo sutikimo pjesę statyti, autorius atrašė: "Laiminu tavo herojišką žingsnį. Daryk su pjese, ką nori..." Kai kurių scenų režisierius atsisakė, bet pridėjo J. Meko dienoraščių, filmų medžiagos. Tačiau spektaklis nebus bandymas restauruoti fluxus akcijas; "teatras, aktorius neturi imituoti fluxus, tačiau užuominų į jį bus", - sako režisierius.

Spektaklyje vaidina beveik visi J. Vaitkaus mokiniai. Tačiau režisierius nebūtų savimi, jei neįgeltų šiai profesijai: "Aktoriai perkūniškai atsilikę, nepriima jokių pavojų, trūkumų, atsakomybės. Man nepriimtinas toks nepavojingas gyvenimas, kuriame nesiaukojama, nesirūpinama savo kūrybos instrumentais. Tokie žmonės, kokių apstu visuose mūsų šalies teatruose, su teatro menu neturi nieko bendra." Bet režisierius užsimena, jog statant "Pačią pradžios pradžią" dirbti buvo ir lengva, ir sunku: aktoriai nemažai kūrė patys, improvizavo, sunkiausia buvo atsirinkti iš to svarbiausius dalykus ir sujungti į spektaklio statinį.

R.V.