Pirmieji Nekrošiaus "Metų" atgarsiai

Spektaklio repeticija "Meno forte"

Rugsėjo pabaigoje Sankt Peterburgo teatro festivalyje "Baltiskij dom" pirmą kartą parodyti naujo Eimunto Nekrošiaus spektaklio pagal Kristijono Donelaičio "Metus" pirmosios dalies "Pavasario džiaugsmai" eskizai. Savaitę Nekrošius repetavo "Baltiskij dom" teatro Mažojoje salėje, ten pat festivalio išvakarėse be didelio triukšmo bei reklamos parodyti ir eskizai. Apie tai žinojo net ne visa Sankt Peterburgo teatrinė visuomenė. Informacijos beveik nebuvo, baiminantis žiūrovų antplūdžio vos šimto vietų salėje, nes didesnės erdvės Nekrošiui nereikėjo. Įdomu, jog Didžiojoje "Baltiskij dom" scenoje tuo pat metu vaidintas šiame teatre Jono Vaitkaus pastatytas ir populiariu spektakliu Sankt Peterburge tapęs "Meistras ir Margarita".

Jau nuo seno "Baltiskij dom" pristato ryškiausių mūsų režisierių spektaklius Sankt Peterburgo publikai. Ypač čia vertinamas Nekrošiaus teatras. Plėsdamas bendradarbiavimą su Nekrošiumi ir jo "Meno fortu" , "Baltiskij dom" tiesiog pasiūlė jam kurį laiką padirbėti scenoje ir susitikti su žiūrovais. Taip Sankt Peterburgo teatro festivalis tapo būsimo spektaklio koprodiuseriu. Beje, panašiai Nekrošius kūrė ir ankstesnius savo spektaklius "Makbetas" bei "Otelas" - jų eskizai buvo ne tik parodyti publikai, bet ir naudingi kūrybinei grupei. Tačiau kol kas nė vieno Nekrošiaus spektaklio eskizo nematėme Lietuvoje. Keista, kad ir dabar čia neatsirado teatro, kuris galėtų pasiūlyti "Meno fortui" partnerystę kuriant ir pristatant neeilinį "Metų" projektą. Žinoma, pasaulyje tokių partnerių yra ir dar atsiras, tačiau apmaudu, kai dėl kažkieno abejingumo ar ambicijų jų nėra namie.

Verta dėmesio ir meninė naujojo Nekrošiaus spektaklio genezė. Dar ankstyvą pavasarį, prieš pradėdamas repetuoti "Metus", Nekrošius sunkiai ieškojo Donelaičio tekstui teatrinio sprendimo. Anot jo paties, norėjosi pabėgti nuo sunkiasvorio W. Shakespeare`o pastatymų vaizdingumo ir atrasti naują, "primityviai paprastą" stilistiką. Tuo pat metu Nekrošius ieškojo ir jaunų, teatro nesugadintų žmonių, su kuriais tokią stilistiką galėtų išbandyti. Tai ir buvo viena iš priežasčių pradėti teatrinių užsiėmimų su jaunais aktoriais bei režisieriais ciklą. Po gegužės mėnesį įvykusio pirmojo užsiėmimų etapo keturi jo dalyviai buvo pakviesti repetuoti "Metus". Du iš jų - dar niekam nežinomi naujokai. Pristačius "Metų" eskizus Sankt Peterburge, šio miesto teatro kritikai negalėjo patikėti, kad kai kurie spektaklyje vaidinantys aktoriai profesionalioje scenoje pasirodo pirmą kartą. Tai vienas iš Nekrošiaus pedagogikos ypatumų, atsiskleidžiančių jau ne pirmame jo darbe.

Siūlome susipažinti su leidinyje "Russkij žurnal" publikuoto kritikės Aleksandros Tučinskajos straipsnio "Kūrybinės Eimunto Nekrošiaus kančios" ištraukomis, įžvalgiai perteikiančiomis naujojo Nekrošiaus darbo "kūrybinių kančių" džiaugsmus.

* * *

Paantraštė "pirmosios dalies eskizas" Eimunto Nekrošiaus spektaklio "Metai. Pavasario džiaugsmai" afišoje - ne tik nuoroda, kad publikai pristatomas pirmasis darbo etapas, bet ir žanrinė formulė, deklaruojama programa. Tai iškilaus režisieriaus meistriškumo pamoka su jauna lietuvių teatro "Meno fortas" trupe Mažojoje teatro "Baltiskij dom" scenoje, priglaudusioje Nekrošių ir jo aktorius, tėvynėje neturinčius nuolatinių teatro patalpų. Galbūt ši meistriškumo pamoka - pati laisviausia ir organiškiausia iš visų žymiųjų režisieriaus sceninių kompozicijų, parodytų Piteryje. Eskiziškumą slegia sunkiausios užduotys. Nėra nei įprastos dramaturginės linijos, nei pjesės ir jos siužeto peripetijų. Sceninio veiksmo partitūra grindžiama nenuspėjamų emocinių būsenų kaita, atlikėjų kūno judesiais ir valios pastangomis, kai kurių konkrečių objektų - "daiktų savyje" - klastingomis apraiškomis, atskleidžiančiomis savo simboliką tik rutuliojantis veiksmui. Taip akmuo - tai tik akmuo, bet kai jį muša vietoje žmogaus, tada jis tampa kieno nors galva arba kūnu. Variniai instrumentai taip ir nevirsta orkestru, nes jais negrojama, bet kai jų metalinis kūnas įtrinamas, jie dainuoja ir dejuoja kaip kankiniai.

Principinis sceninio apipavidalinimo beformiškumas - čia visai ne teatrinio darbo neužbaigtumo "siūlomos aplinkybės", bet gyvenimo chaoso metafora. Chaoso, kuriame darbas gyvenime prilygsta darbui teatre. Būtent todėl savo spektaklio pagrindu Nekrošius pasirinko jam nebūdingą medžiagą - XVIII a. antrojoje pusėje parašytą Kristijono Donelaičio epinę poemą apie valstiečių darbą. Nekrošius įsiklauso į klasiką, poetizuodamas fizinį žmogaus darbą, kuris tampa dvasiniu praregėjimu ir kūrybiniu atradimu. Būtent taip darbas tampa menu ir likimu. Šiuolaikinio režisieriaus interpretacijoje šis kelias yra prieštaringas, jis gresia katastrofomis ir perkeltine prasme, ir realioje scenos erdvėje...

Spektaklio repeticija "Meno forte"

Aštrios stiklo nuolaužos, pro kurias spektaklio prologe į mus žvelgia aštuoni herojai - keturi jaunuoliai ir keturios merginos, - ne tik pavasarinių šalnų įvaizdis. Tai ir pavojinga vilionė - šviesos laidininkas ir žeidžiantis daiktas. Ant virvės pakabintas stiklo gabalas masina skaidrumu ir glotnumu. Ne veltui stiklų šlifavimas buvo Donelaičio, poeto ir pastoriaus, aistra. Veržimasis į šviesą spektaklyje materializuojamas absurdišku, tačiau absoliučiai organišku paauglio veiksmu - jis įsibėgėjęs šoka spindinčios vilionės link ir susitrenkia į ją galvą. Kai iš sužeistos galvos traukiamas raudonas siūlas - "kruvina" metafora - ir siuvama žaizda, auka šaukia, ir skausmo pojūtis persiduoda žiūrovams. Nekrošius kaip niekas kitas šiuolaikiniame teatre moka pasiekti išgyvenimo efektą pasitelkęs fiziologinius savisaugos refleksus.

Scenoje žmogų muša tikromis virvėmis, primina kojomis, pastvėrę už kojų tampo po grindis, šlapiais skalbiniais plaka veidą ir kūną. Ši gyvenimiška agresija nesusieta nei su vieta, nei su epocha. Ji amžina. Personažų aprangoje ikikarinė tikrovė vos nužymėta: juodas kostiumas, darbinės kelnės, striukė - tai Vyras; liemenė, sijonas, beretė, šalikėlis - tai Moteris; balta suknia - tai Nuotaka. Taip buvo visada ir, rodos, bus per amžius. Neutrali aplinka pabrėžia, apnuogina epinę scenoje vaizduojamos būties prasmę. Metaforinis Nekrošiaus teatras, remdamasis imliomis asociacijomis, naudoja paprastas ir lako- niškas priemones. Visas puikus "Šaltinio" epizodas grindžiamas Rytų teatrą primenančiu spalvingu kontrastu. Jauna juodai vilkinti mergina užsideda mokinės akinius, apsitempia kojas baltomis kojinėmis, o rankas - baltomis pirštinėmis. Jaunystės, švarumo, bundančio gyvenimo įvaizdžiui antrina garsai: aplink heroję susispietę kiti personažai beldžia į grindis, jie ieško ir aptinka širdies plakimo ritmu trykštantį šaltinį.

Dialogus keičia iškalbingi žvilgsniai, prisilietimai, mimika. Šia prasme ypač išraiškingas "Lakštingalos" epizodas: pavasarinis paukščių čiulbesys sustabdo ir kviečia į romantišką pasimatymą nerangią gyvulių liuobėją. Jaunuolis-lakštingala įmerkia į jos kibirą švilpynę ir čiulba vandens trelėmis. Visos šios gimstančios meilės - traukos ir dvejonių, susidomėjimo ir baimės, jausmų karščio ir šalnos - motyvacijos perteiktos su tokiu subtilumu ir žavesiu, kokio dabar nerasi psichologiniame teatre. O baigiasi epizodas stulbinančiai groteskiškai - jaunuolis virsta sušalusiu paukščiu, gulinčiu ant nugaros; jo galūnės pastirusios, o žvilgsnis suledėjęs.

Muzikinė stichija persmelkia visus epizodus ir sujungia juos į vieną veiksminį ir intonacinį siužetą. Kompozitorius Mindaugas Urbaitis derina klasikinius motyvus su miestietišku folkloru ir liaudies melosu. Jaunieji aktoriai jaunatviškai entuziastingai atlieka sudėtingas ritmines bei vokalines užduotis ir nestokoja brandžių profesionalų universalumo. Nuotakos-akordeonistės rauda užstalėje, graudus motinos-gegutės, palikusios savo vaikus miniai po kojomis, kukavimas - puikūs virtuoziško ansamblio solo.

Eilėraščio stichija nekomentuoja veiksmo, bet susieta su juo glaudžiu ryšiu. Aukštoji kasdienių rūpesčių tiesa, skambanti poetiniame Žodyje, išdidina buitines žmonių reakcijas. Natūralistinės detalės kuria abstrakčią kompoziciją. Taip išspręstas "Tilto" epizodas: skersinis, kuriuo Vedlys perveda arba perneša baimės sukaustytus personažus, išreiškia savotišką ribą. Ją įveikusieji apdovanojami valgiu ir viltimi. Blynai kepami tiesiog scenoje ir čia pat dalijami bendruomenei. Visi godžiai valgo, netgi ant karties nukryžiuota luoša kaliausė. Sotų kąsnį - išsiilgtą dovaną - gauna visos ganomos avelės. Kiekvienas savaip alkanas ir savaip sotus. Vaizdų kaleidoskope jie yra lygiavertės nepakartojamos dalys. Kaip plytos, kurias finale kantriai ir kruopščiai dėliodamas ant scenos grindų kažką stato personažas, pavadintas Kūrėju. Jo kūnas, prilaikomas siūbuojančios virvės, balansuoja ore. Supdamasis jis pagauna kitų jam tiesiamas detales ir įnirtingai kuria jam vienam žinomą ir paklūstantį statinį, kuriame galbūt mums visiems užteks vietos.

Parengė A.L.