Muzika Kodėl spaudžia batai?mums rašoJau dešimt metų pildau "gelsvėjančių baleto recenzijų sąvartyną", tačiau net nesvajojau, kad kas nors panorės jame panaršyti. Niekada neslėpiau, jog mano aistra baletui - visiškai mėgėjiška; į baletą tikrai patekau ne per sceną - per žiūrovų salę; daug laiko praėjo, kol supratau, kuo skiriasi puantai nuo klumpių; bet ir šiandien nesidedu niekuo daugiau, kaip baleto žiūrovu, kuriam tiesiog įdomu, kas vyksta baleto scenoje. Nemanau, kad Lietuvos baleto vaizdas pasibaisėtinas - čia, kaip ir kitose Lietuvos kultūros srityse, nemaža problemų, tačiau vien finansinėmis aplinkybėmis kažin ar galima jas paaiškinti. Tik Lietuvos ba- letas jau kuris laikais suka tolyn nuo Lietuvos kultūros. Lietuvoje kuriantys choreografai Jurijus Smoriginas, Anželika Cholina jau nuo 1997 m. neranda vietos profesionalaus baleto teatro afišose. Ir žiūrovai, ir artistai dėkingi baleto vadovams už galimybę susipažinti su pasauliniais choreografais ir artistais, tačiau norėtųsi daugiau dėmesio ir tam, ko esame patys pasiekę. Jei taip "baletiškai" galvotų ir kiti mūsų kultūrinių institucijų vadovai, knygų galėtume išsiversti, dailės kūrinių - prisipirkti tarptautinėse mugėse, muzikos - įsirašyti. Šio teatrinio sezono pradžioje paaiškėjo, kad Vilniaus baleto mokykla (M.K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrius) nebepajėgia patenktini didžiulių reikalavimų, kurie taikomi baleto trupės artistams. Tai gal visai tos mokyklos ir nebereikia? Nors iki šiol ji sugebėjo paruošti šokėjų, laimėjusių ne vieną tarptautinį baleto konkursą ir per pastaruosius metus vienas po kito palikusių trupę. Bet ar tik artistų godumas dėl to kaltas? Gal trupėje trūksta žmogiškesnio požiūrio į artistą, noro palaikyti jo iniciatyvą? Praėjusio sezono pabaigoje išvykus dviem šokėjoms, tvirtinta: nebeliko kam šokti pagrindinių vaidmenų. Tačiau juk yra Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, po truputį skleidžiasi Olgos Konošenko sugebėjimai, anksčiau ne vieną pagrindinį vaidmenį paruošė ir šoko Viltis Algutytė, nepakankamai panaudojamas vienos techniškiausių trupės šokėjų Kristinos Kaniškauskaitės talentas. Tai vis Vilniaus baleto mokyklos auklėtinės. Keista, kad dvejiem metams nusamdyti šokėjai į Lietuvą atvyko kaip "gelbėtojų" komanda - su būgnais, trimitais ir Agripinos Vaganovos mokyklos vėliavomis. Dar gerokai prieš pirmuosius spektaklius jie buvo tituluoti "mūsų žvaigždėmis" - gal tai ir paskatino per jų pasirodymus pasiieškoti vietos pirmoje eilėje. Tačiau ir iš tolesnių eilių matyti - tai šokėjai, turintys ir privalumų, ir trūkumų, jų kūrybos kelias tik prasideda, o ir greta Vilniaus baleto mokyklos absolventų jie niekuo neypatingi. Apie šypsenas ir reveransus leisdavau sau užsiminti ir anksčiau, kitų šokėjų adresu - kažkodėl mėgstu ne tik talentingus, bet ir kuklius artistus. Tačiau anais kartais "itin trapia jaunųjų baleto artistų psichologija" niekam neatėjo į galvą pasirūpinti. Gal recenzijos minėtame sąvartyne buvo per giliai? Lietuvos baleto ateitimi rūpinuosi taip, kaip moku. Man atrodo, jog svarbu išsaugoti skirtumą tarp baleto trupės ir krepšinio komandos, be to, esu įsitikinęs, kad baleto trupė ir baleto mokykla - du vienas be kito gyventi negalintys organizmai. Todėl keistokas toks baleto trupės vadovų požiūris į sunkiai puoselėtas (todėl tokias brangias) tradicijas, kurios šiandien telkiasi vien mokykloje - būtent čia pedagogais dirba buvę trupės artistai, su baleto mokyklos auklėtiniais turi progą savo kūrybines galias išmėginti Lietuvos choreografai. Lietuvos baleto mokyklos išauginto artisto kelias man asmeniškai visada bus įdomesnis už laikinų trupės papuošalų spindesį - juo labiau, kai jis skatinamas nepakankamai vertinant tai, ką patys turime.
Helmutas Šabasevičius |