Akistata su tūkstantmečiu

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. "Ką regėjo Kvedlinburgo paukštė". 2002 m.

Objektyvus požiūris. Šiandien ne taip jau dažnai menininkai semiasi įkvėpimo kūrybai istorijos faktuose. Istorinių įvykių interpretacijos paprastai vyrauja tapyboje, atstovaujančioje oficioziniam "klasikiniam-romantiniam" stiliui, kurio apraiškos dažniausiai puošia įvairių valstybinių institucijų sienas. Jano Mateikos "Žalgirio mūšis", prieš kelerius metus atgabentas į Lietuvą, sutraukė minias žiūrovų. Jį jau bando nurungti nedviprasmiškai vertinami "Valdovų rūmai" ir vis dažniau kartojamas artėjantis Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis.

Vietos, turinčios "istorinį-energetinį" lauką, dažniausiai sutraukia turistus-piligrimus. Menininkai tarp tokių piligrimų - reti paukščiai. Paprastai tokiose vietose yra siūloma turistams skirta submeninė produkcija su reprezentaciniais vaizdais ir atitinkama simbolika. Visgi galima prognozuoti, kad Vokietijos miestelį Kvedlinburgą, kurio analuose beveik prieš tūkstantį metų buvo pirmą kartą paminėtas vardas "Litua", 2009-aisiais aplankys daug daugiau nei įprasta turistų iš Lietuvos. Jau šiemet šia piligriminės kelionės idėja užsidegė dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, parsigabenusi ne tik visą pluoštą Kvedlinburgo miesto etiudų, bet ir jau Lietuvoje iš subrandintų įspūdžių sukūrusi tapybos darbų.

Minėtuose Kvedlinburgo piešiniuose pastebimas autorės siekis kuo plačiau "dokumentuoti" jo teikiamas galimybes - ir architektūrines, ir miesto skleidžiamos auros. Niūrus ankstyvo pavasario oras neleido išvysti miesto tokio, koks atvirukuose ir piešiniuose dažniausiai "parduodamas" turistams - idealiai restauruota viduramžiška dvasia, pritaikyta nūdienos vartojimo patogumui. Tad ir įspūdingi vienuolyno mūrai, ir fachverko architektūra yra gaubiami pilkos drėgmės ir "blogo oro", suteikiančio piešiniams savotiško taurumo.

F. Linčiūtės-Vaitiekūnienės tapyba - jau visai kitokio pobūdžio Kvedlinburgo miesto istorijos, glaudžiai susietos su Lietuvos vardo paminėjimu, refleksija. Nors tai gana eklektiškas stilistiniu požiūriu istorinio fakto interpretacijos variantas, tačiau ar šiandien regime daug istorinės tapybos bandymų? Svarbiausiu motyvu pasirinkta analų eilutės ištrauka "...Litua a paganis...", gaubiama tokių simbolių kaip balti paukščiai, "gabenantys žinią", balta viduramžiško kapitelio paukštė, regėjusi gyvą istoriją, ir įsivaizduojami įvykio liudininkai. Šalia tokio romantizuoto motyvų simbolizmo regimos pastangos dramatizuoti, "sureikšminti" istorinį faktą, įtraukiant batalinio žanro niuansus ir pasitelkiant tapybinę ekspresiją, kompozicijos dinamizmą, spalvinę simboliką. Ši istorinė interpretacija - įdomus meninių paieškų faktas, kurio žanras yra sunkai nusakomas nūdienos kūrybos kontekste. Klasicistinės manieros stilistika, dažniausiai naudojama tokio žanro kūriniuose, autorei yra svetima. Individualių išgyvenimų, susikurtų simbolių ir fantazijos jungtys leidžia sukurti beveik fantastinę įvykio interpretaciją, duodančią peno žiūrovo vaizduotei bei siūlančią asmenišką istorinio tapatumo paieškos versiją. Kita vertus, tokio pobūdžio kūriniai primena "bibliją neraštingiems", derinančią meninius ir edukacinius tikslus.

Romantinis požiūris. Kūryba - intymus, asmeniškas veiksmas, kai išgyveni duotąją akimirką su teptuku rankoje. Ir kartu - įpareigojantis, jei kalbi istoriko lūpomis, o regi menininko akimis. Kaip iš senų laikų atklydusią žinią perduodi dabarties kartoms? Dailininkė F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė turi kuo pasidalyti su žiūrovu. Jos paveikslai kalba apie pirmąją žinią, įrašiusią į istoriją visų mūsų vardą Litua, apie šaltas Kvedlinburgo miesto sienas ankstyvą pavasarį, apie nesugrąžinamai nutolusio laiko žingsnius kažkur tarp tolimų 1009-ųjų ir šiandienos, tarp Vokietijos ir Lietuvos.

Kvedlinburgas šiandien: čia tiek pilkos spalvos - sienų mūro, akmens, apniukusio pavasario dangaus. Viduramžių architektūros kontūrai įgauna vos apčiuopiamas formas ne tik dėl pilko monofoniško miglos gaudesio. Regis, nėra pasauly vietos, kur tilptų tūkstantmečių patirtis - ji nusišlifuoja į akmenį, įsigraužia į jo vidų, akiai palikdama tik paviršiaus ženklus. Pirmą sykį regimi bažnyčių bokštai įgauna vilnietiškųjų siluetus, viduramžiško Kvedlinburgo gatvelių vingiuose atpažįsti tas, kuriomis šimtus sykių jau eita, o pro nepažįstamos arkos kiaurymę, regis, tuoj išvysi savąjį miestą. Juk dangus virš galvos tas pats.

Jautrus dailininkės rankos judesys piešia miesto kroniką - pustonių ir linijų ritmas nuvilnija architektūros fragmentais, medžių šakomis, kamienais aukštyn, prigęsta migloje. Sunku nusakyti paros metą - jį slepia slopus miesto koloritas, tirpstantis efemeriškoje būtyje. Eskiziški vaizdai, brūkštelėti tarytum vienu atsikvėpimu, liudija autorės nuotaiką: pripildytą istorinės atminties ir persmelktą akimirkos įspūdžių.

Filomenos tapyba byloja apie tai, ką dailininkė parsivežė su savimi, kaip suteikė vaizdui ir įspūdžiui simbolinę prasmę. Ryškios bizantinės tapybos spalvos, dramatiška, laužyta kompozicija. Balti paukščiai atneša žinią į šalį, kurioje dar tik bus statomi koplytstulpiai. Dar vienas asmeniškas ir universalus simbolis - kapitelio detalė nebylios akmens paukštės pavidalu. O ką tūkstantmečio istorijoje reiškia visi tie, kurių veidų drobėje net nesistengta individualizuoti? Laiko sūkurys įtraukia ne tik kraujo spalva nudažytą gyvybę, bet ir bokštus, žemę, dangaus mėlį. Iškilminga rimtis sustingsta liudininkų veiduose akistatoje su amžinybe.