Pasaulyje

Kritika, skirta Pendereckiui

Iš "Varšuvos rudens" atgarsių Lenkijos spaudoje

Siūlome mūsų skaitytojams įdomaus Andrzejaus Chłopeckio rašinio "Socrealistinis Pendereckis" (iš dienraščio "Gazeta Wyborcza" savaitgalio numerio "Gazeta Swiąteczna" (2002 m. spalio 12-13 d.) rubrikos "Aštriai besiklausant") vertimą.

A. Chłopeckis - lenkų muzikologas ir muzikos kritikas. Katovicų muzikos akademijoje skaito XX a. muzikos istorijos ir estetikos kursą, vadovauja Lenkijos radijo naujosios muzikos skyriui, Krokuvos bienalei "Aksominė uždanga". Dirba "Varšuvos rudens" festivalių programų komitete, yra žurnalų "Musik Texte", "Zeitschrift für neue Musik" redkolegijų narys. 1987-1997 m. bendradarbiavo su Kelno radiju "Deutschlandsfunk". Apie 500 straipsnių ir 100 pranešimų autorius. Į jo akiratį patenka ir šiuolaikinė lietuvių muzika.

"Varšuvos rudens" festivalį užbaigė europinė, o iš dalies ir pasaulinė Krzysztofo Pendereckio Koncerto fortepijonui premjera. Prieš jį atliekant Varšuvoje, kompozitorius partitūroje kai ką pakeitė, taigi 45-ojo festivalio finale turėjome pusiau pirmąjį vieno žinomiausių ir populiariausių mūsų laikų kompozitoriaus kūrinio atlikimą. Jam nuskambėjus, garsūs padėkos aplodismentai sumišo su baubimu, demonstratyviai išreiškiančiu kitą nuomonę.

Berlyno radijo stoties "Deutschland Radio" komentatorius (įrašas buvo transliuotas rugsėjo 30 d., dvi dienos po "Rudens" pabaigos) pabrėžė dvi skandalingas provokacijas: jauno kompozitoriaus bei kontrabosininko Aleksandro Gabryso instrumentų teatrą, kur atliekant kūrinį autorius nusipjausto plaukus ir brutaliu gestu įsako sudaužyti smuiką, aiškiai apskaičiuodamas savo pasirodymo efektą, turintį sukelti skandalą, ir Pendereckio Koncertą fortepijonui, "kitaip" pasiekiantį panašų rezultatą.

Autoritetingas ir populiarumu sotus garsus kompozitorius atsidūrė greta agresyvių laukinės jaunystės proveržių. Jaunas kompozitorius, kuriam atrodo natūralu sutalžyti smuiką, profanuoja simbolį. Pendereckio Koncerto besiklausanti iškili Europos kompozitorių ir muzikologų gildijos asmenybė bažnyčios varpų skambesį, sklindantį iš garsintuvų kūriniui besibaigiant, suvokia kaip simbolio profanaciją.

Savo Koncerto egzistenciją Pendereckis sąmoningai sieja su jo kompozicijose besireiškiančia "capriccioso" srove, virtuoziška ir nekeliančia problemų. Srovėj be idėjinių pradmenų ir pasaulėžiūrinių įsipareigojimų (besireiškiančių tokiuose paskutinės dekados kūriniuose kaip "Septyneri Jeruzalės vartai" ir "Credo") gerai jaučiama didelė dalis jo pastarųjų metų muzikos, su opera "Karalius Ūbas", kaip skiriamuoju ženklu, dekados pradžioj bei "Concerto grosso" trims violončelėms ir orkestrui dekadai baigiantis. Kompozitorius kažkada pagarsino norįs artėti prie kamerinės muzikos claritas, ten ieškoti taurios prasmės. Šioje kolekcijoje, be kitų, turime Sekstetą. Tačiau bėda ta, kad pastaraisiais metais kompozitorius daro viską, siekdamas palaužti mūsų tikėjimą tiek tuo, ką žymi buffo, tiek tuo, ką žymi serio ženklais. Tuo, ką užrašo natomis, ir tuo, ką skelbia žodžiais. Tie patys fragmentai, perklijuoti iš rimtos operos "Juodoji kaukė", turi juokinti komiškoje operoje "Karalius Ūbas". Taurus kameriškumo claritas, įvestas į filharmoninės pramogos kontekstą, klausytoją masina ir kvailina dvilypiu kodu.

Kalbant apie Koncertą, žaismę ir išdaigas, kurių kompozitorius nenori atsisakyti, nes būtent jos darys kūrinį populiarų, papildo intencija, turinti vienu ypu užtikrinti dar ir idėjinį šantažą. Tuo šantažu tampa autorinė informacija apie tai, jog šiuo kūriniu atsiliepiama į 2001 m. rugsėjo 11 d. Niujorko tragediją. Mums tenka smagintis ypač tiršta smulkiai sukapotų citatų žongliruote, citatų iš pastarųjų keliolikos metų Pendereckio kūrybos bibliotekos (iš tiesų labai nedaug toje partitūroje tik jai parašytų natų), drauge slopinant juoką, nes tie garsai dedikuojami kažkam, kas kelia nerimą ir nuo sąvokos buffo maksimaliai nutolusius jausmus. Ant teberusenančių pelenų šoka linksmutis K. Pendereckis, savo į partitūrą įpintais choralais ir autokomentarais informuodamas, jog galvą pasibarstė pelenais. Tuo savo kūriniu iškilus kompozitorius mums vienu metu siunčia linksmo juokdario grimasą ir niūraus pamokslautojo miną, tikėdamas, jog bent į vieną jo pozų kažkokia dalis klausytojų reaguos karštais aplodismentais.

Muzikos istorijoj buvo tokia estetinė pakraipa, kuri siekė lengvu bei paprastai liaudžiai prieinamu būdu klausytojų mases sutaurinti ir nuskraidinti į jiems priderančių, teisingų idėjų pasaulį. Tai buvo socrealizmas. Jo apraiškas lenkų muzikoje K. Pendereckis sutriuškino prieš keturis dešimtmečius parašytais kūriniais. To paties autoriaus kitų dviejų dešimtmečių partitūroms esame dėkingi už atvertus horizontus, jų tolius bei gelmes. Dabar savo Koncertu fortepijonui ne laiku skelbdamas socrealistinės ideologijos triumfą, jis pripažįsta esant teisų jos ideologą Andrejų Ždanovą bei jo (Stalino valia) racijų saugotoją Tichoną Chrenikovą. Apverčia prasmes savo partitūrose, kuriomis taip labai troškom tikėti. Koncertu fortepijonui Pendereckis leidžia mums suprasti, jog šis troškimas nėra mūsų tikėjimo vertas.

Parengė E. G.