Muzika

Nauja "Trimito" programa

Pučiamųjų orkestro koncertas Muzikos akademijoje

Svetlana Barkauskas

Spalio 30 d. Lietuvos muzikos akademijos Didžioji salė buvo pilna klausytojų. Scenoje - populiariausias ir žymiausias Lietuvos pučiamųjų orkestras "Trimitas". Reiškinys kiek neįprastas, nes pučiamųjų orkestrai mums asocijuojasi su parkais, paradais, eisenomis, maršais. "Trimitas" - universalus orkestras: ir nuolatinis valstybinių švenčių dalyvis, ir koncertuojantis aukšto profesinio lygio kolektyvas.

Maestro R. Balčiūno ir prof. A. Budrio vadovaujamas "Trimitas" pastaraisiais metais tapo plačiai žinomas pasaulyje. Šis kolektyvas - daugelio prestižinių tarptautinių pučiamųjų orkestrų festivalių Anglijoje, Olandijoje, Švedijoje, Prancūzijoje dalyvis ir laureatas. Taip pat koncertuota Italijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Suomijoje ir kt.

Kasmet savo gerbėjams "Trimitas" pateikia originalias koncertines programas, kviečia dirigentus iš kitų šalių. Praėjusį sezoną Lietuvos klausytojai girdėjo šiuolaikinių Amerikos kompozitorių kūrinių (dir. prof. Rogeris Briscoe, JAV). Šį kartą įdomią programą parengė jaunas dirigentas Vytautas Lukočius (LVSO vyr. dirigento asistentas).

Nuskambėjo dvi simfonijos, o tai nėra įprasta pučiamųjų orkestrų repertuarui. Viena jų - pirmoji lietuviška simfonija pučiamųjų orkestrui - Teisučio Makačino "Synphonia in H" (pasaulinė premjera). Veržli, aktyvi, turtinga, pagrįsta liaudies intonacijomis.

Ypač novatoriška antroji dalis (simfonija dviejų dalių) - lyg naujesnis sutartinių traktavimas su šokių, kantri, džiazo elementais. Gal tik vertėtų pagalvoti dėl kūrinio pabaigos, nes autoriaus užmanymo - simfonija "non finita" - klausytojai nelabai suvokė.

Antrasis programos kūrinys - neoklasicistinė Pauliaus Hindemitho "Simfonija in B flat". Tai racionali, šaltoka, meistriška "hindemitiška" simfonija. Orkestras puikiai išryškino turtingą jos polifoniją, kartais pasigirsdavo tiesiog simfoninio orkestro skambesys. Šis sudėtingas kūrinys - savotiška "Trimito" vizitinė kortelė, reprezentuojanti orkestro lygį.

Dar vienas kūrinys - šiuolaikinio suomių autoriaus Leifo Segerstamo "Orchestral diary sheet Nr. 11 hB" ("Orkestrinio dienoraščio lapas Nr. 11") pučiamųjų orkestrui, fortepijonui ir altiniam saksofonui solo (1993) - tiesiog sudrebino Muzikos akademiją.

Salė vibravo nuo galingo perkusinio skambesio.

Kūrinys ekstravagantiškas, kiek šokiruojantis, impulsyvus, įspūdingas, visiška priešingybė Hindemithui. Girdėjome kraštutinės įtampos emocijas: brutalumą ir ypatingą švelnumą.

Atvertus partitūrą matyti gausybė autoriaus nurodymų charakterio ir dinamikos atžvilgiu: furiosissimo, desperatissimo, hysterico, diabolico, grotesco brutalle, maestoso ironico ir sensitivissimo carezzando, dolcissimo con visione (dėmesio, lietuviai kompozitoriai). Štai kokios emocijos slypi po tradiciniu, šiaurietišku šalto rūstumo kevalu. Vis dėlto dominavo jėga, nustelbdama romantines švelnumo apraiškas.

L. Segerstamas (g. 1944 m.) - dirigentas ir kompozitorius, Helsinkio J. Sibeliuso muzikos akademijos profesorius, lietuvių publikai dar mažai pažįstamas. Prestižiniame 2001 m. Harenbergo "Komponistenlexikon" apie jį rašoma: "Kaip ir G. Mahleris, kuria vasarą, kitais metų laikais diriguoja... Nuo 1970-ųjų šį XX a. autorių užvaldė utopinė idėja, kurią galima pavadinti organišku muzikiniu kaleidoskopu. Šita, anot autoriaus, "ateities muzika" gimsta tarsi iš laisvų, nesujungtų taktais garsų grupių, kurias formuoja kartu ir kuriantys muzikantai atlikėjai. Tai lyg skambantis skrendančių paukščių pulko įspūdis ir jausmų chaoso improvizacija ("sensibles chaos" pagal F. Novalį)."

L. Segerstamas - 25 simfonijų, 30 kvartetų styginiams, "Orkestrinių dienoraščių" autorius. Šiuolaikiniam kompozitoriui šie skaičiai, regis, beveik utopiniai. Bet jeigu kūriniai atsiranda su kartu kuriančiais muzikantais ir komponuojami lyg paneigiant savo profesiją (kompozitoriaus žodžiais), tai šis utopizmas tampa realus! Ką gi, kompozitorius tikrai įdomus.

Pagiriamųjų žodžių pelnė ir solistas - saksofonininkas Kęstutis Vaiginis (Petro Vyšniausko mokinys), artistiškai, laisvai ir meistriškai interpretavęs šį originalų kūrinį.

Koncertą papuošė profesoriaus Algirdo Budrio atlikti kūriniai - Carlo Marios von Weberio "Fantazija klarnetui ir pučiamųjų orkestrui" (aranžavo Kazys Daugėla) bei "Koncertino klarnetui ir orkestrui", op. 26. Imponuoja A. Budrio klarneto jautrus, skoningas, gražus skambesys, jo tembras ir korektiška artisto laikysena.

Koncerto sėkmę nulėmė ne tik dirigento pasirinkta programa, bet ir pats dirigentas Vytautas Lukočius. Energingas, valingas, diriguojantis taupiais ir tiksliais mostais, žinantis, ko nori, ir to pasiekiantis. Beje, dirigento iniciatyva į koncerto programą buvo įtrauktas L. Segerstamo kūrinys. Būtent pas L. Segerstamą ir J. Panulą V. Lukočius studijavo Helsinkio J. Sibeliuso muzikos akademijoje.

Ir dar vienas pliusas: pauzės tarp ciklinio kūrinio dalių parodė, kad dirigentas tikrai gyvena skambančia muzika. V. Lukočius yra ir "kalbantis" dirigentas. Jo trumpi komentarai suteikė koncertui neformalios atmosferos, jaukumo ir geros nuotaikos.