Moterys nešiotojos pagal Stulgaitę

Birutė Stulgaitė. Segė. Sidabras. 1986 m.

Net nežinau, kas "Vartų" galerijoje eksponuojamoje juvelyrės Birutės Stulgaitės parodoje labiau veikia žiūrovą, kas aktyviau įsirėžia stebėtojo erdvėje - ar papuošalai, ar švelniai sienas nutūpę menininkės piešiniai.

Šiuo atveju svarbu, kad architektės Gražinos Pajarskaitės sukurti dėžučių signifikatai ir juose įdėtos B. Stulgaitės miniatiūros provokuoja žiūrovą kurti galimas darbų nešiotojos projekcijas, o kartu suvokti papuošalą kaip autonomišką objektą, galbūt pagrįstą nešiojimo ant kūno idėja (vos ne vienintelis moderniajai juvelyrikai tinkantis požiūris, kai kalbama apie papuošalo funkcionalumą). Akivaizdu, kad šie darbai tikrai neįtiks masiniam vartotojui. Masinė kultūra, kelianti gyvenimiškus kausimus, susijusius su daugumos žmonių norais, išmeta intelektualinės produkcijos kūrėjus į uždarus, atpažinimo apibrėžtus laukus. Nemanau, kad B. Stulgaitė kritikuoja populiariąją kultūrą - iš tiesų ji tik pasiūlo keletą jos vertinimo požiūrių. Viena žinomiausių Lietuvos juvelyrių, konstruodama savo intelektualinės produkcijos lauką, apeliuoja į tokio apriboto lauko specifiką - vartotojai (kaip ir žiūrovai) tampa potencialiais kūrėjais. Moterys, išdrįstančios mesti iššūkį dygliuotiems, dantytiems ir, be abejo, šmaikštiems juvelyrikos dirbiniams, nebijo (o gal kartais tiesiog neišvengia) galimybės tapti intelektualios prekės (papuošalo) įkaitėmis. Asketiški, ekspresyvia linija erdvėje įsirėžiantys B. Stulgaitės papuošalai ganėtinai agresyvūs savo partnerės (papuošalų savininkės/nešiotojos) atžvilgiu. Dažnai juose tiesiog akcentuotas autorės minties veiksmas. Tokius papuošalus renkasi drąsios moterys, kurios patriarchališkoje kultūroje gali mėgautis prabanga, reprezentuoda- mos lytiškai neutralią, objektyvią poziciją. Atspirties tašku tekste apie galbūt nesąmoningai B. Stulgaitės teigiamas moteris gali tapti ir menotyrininkės Aleksandros Aleksandravičiūtės frazė, kad galimos šių papuošalų nešiotojos - menininkės, amazonės, damos. Paroda mums siūlo galimybę perkainoti moteriškumo erdvės perspektyvas. Už teisę deklaruoti moteriško mentaliteto subtilumus papuošalų dėvėtojos sutinka į savo privačią erdvę įsileisti iš pirmo žvilgsnio neprovokatyvius (sakyčiau, net poetiškus) juvelyrės antkaklius. Dažnas pastebės, kad aptariami papuošalai gali laisvai apsieiti ir be kūno. Miniatiūrinių formų kūriniai visai kitaip suvokiami, kai pradeda taikytis prie įvairių žmogaus kūno judesių.

Mūsų laikmetyje potencialūs vartotojai yra smaugiami nereikalingų daiktų sankaupų, o bet koks kūrinys, kurį nešiojant patiriamas psichologinis diskomfortas, įstumia žmogų į diskomfortišką santykį su menu apskritai. Pripažinkime, kad mus supantys daiktai, kaip ir meno kūriniai, pradeda diktuoti sąlygas. Net dažniausiai nesuvokiama mobiliojo telefono instrukcija daro mus agresyvius - nors ji negali įdurti ar įbrėžti, santykiai su ja, prasidėję nuo noro paskambinti į namus, perauga į savotišką performansą. Mus pykdo, provokuoja, glumina, nors, atrodytų, neįtraukia į jokį veiksmą. Minimalistinių formų B. Stulgaitės papuošaluose gausu duriančių, aštrių detalių. Ne kartą jau buvo rašyta, kad ypač lakoniškomis priemonėmis autorė savo kūriniuose pa- siekia maksimalios įtampos, kuri leidžia kalbėti apie vaizduojamajai dailei artimą meninės įtaigos pobūdį. Gal juvelyrika nebenori būti nešiojama?

Piešinių traktavimas, be abejo, irgi priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Asmeniškai aš nesugebėjau piešinių įsprausti į kitą, su juvelyriką nesusijusią erdvę. Regimus pieštuko šėliojimus priimu kaip kraštutinių eksperimentų paieškas šiuolaikinėje juvelyrikoje. Režisuodama juvelyrikos darymo procesą menininkė piešiniuose provokuoja žiūrovą nuo konkrečios papuošalo formos peršokti į intelektualųjį lygmenį, permąstyti juvelyrikos darymo ir nešiojimo nuostatas. Siūlo originalias idėjas siekianat naujų plastinių formų. Piešiniuose nėra įpjauti galinčių atsikišimų, o tik išlaisvintas turinys.