Karnavalas kultūros namuose

"Jums žinutė"

Šitas nežmoniškas šaltis smelkiasi, regis, į pačius nuošaliausius sielos kampelius. Kadaise buvau atradęs gerą vaistą nuo stingdančios beprasmybės: didelis puodas kavos ir geras detektyvas arba malonus akiai ir širdžiai filmas. Iš tokių šią savaitę tiktų LNK "Snobo kine" pirmadienį (14 d. 20.20) rodoma Noros Ephron juosta "Jums žinutė" (1998). Režisierę įsiminiau po labai mielų sinefiliškų "Bemiegių naktų Sietle". "Jums žinutė" taip pat turi sąsajų su senuoju Holivudo kinu - tai sušiuolaikinta Ernesto Lubitschiaus filmo "The Shop Around the Corner" versija. Anos komedijos herojai, kuriuos vaidino Jamesas Stewartas ir Margaret Sullivan, anonimiškai susirašinėjo laiškais. "Jums žinutė" herojai Ketlin (Meg Ryan) ir Džo (Tom Hanks) susipažįsta diskutuodami internete. Jie siuntinėja vienas kitam elektroninius laiškus prisidengę pseudonimais. Ir pasako viską, bet ne tikruosius savo vardus. Pamažu paaiškėja, kad juos labai daug kas sieja - troškimai, interesai ir pan. Pagaliau jie suvokia, kad yra skirti vienas kitam. Tačiau nežino, kad yra konkurentai: didžiulis Džo knygynas vilioja pirkėjus milžiniškomis nuolaidomis, išpardavimais, baru ir t.t., kartu atimdamas pirkėjus iš mažyčio, bet jaukaus Ketlin knygynėlio, jos gyvenimo esmės.

Tačiau filmas - ne tik apie ir mūsų realijoms suvokiamą konfliktą, bet ir apie jausmus. Manau, kad jie galės sušildyti ne vieną sužvarbusį pilietį.

Nuo šalčio padeda ir "Seksas ir miestas" pirmadienio vakarais per TV3. Tačiau aš du pirmadienius iš eilės prikausčiau save prie LTV "Kultūros namų" ir jų "Mozaikos". Pasipiktinusius skaitytojus suprantu, bet negi jie užmiršo, kas kadaise buvo kultūros namai ir kokia jų funkcija? Televizijos siūlomų kultūros namų koncepcija identiška - čia susirinko įvairūs kultūros mėgėjai, kurie dailiųjų amatų ir kitokiuose būreliuose malšina savo meilę be atsako įvairiems menams ir tautosakai. Ko norėt iš mėgėjų, kad jų reportažai nelabai atitinka žanro definiciją ir yra pažymėti saviraiškos bet kuria kaina ženklu? Tai tik kultūros namai, kuriuose visada labiausiai stigdavo kultūros. Tačiau jei kalbėsime rimtai, vis dėlto valandos "Mozaika" pavadinto kratinio nelabai kas ištvers. Mozaika - ne kratinys, o meno kūrinys su savo žaidimo taisyklėmis. Bendras vaizdas čia susideda iš atskirų, gerai apgalvotų elementų. O televizijos kūrėjai sumėto į vieną krūvą įvairiausius reportažus, visiškai negalvodami nei apie laidos struktūrą, nei apie reportažų trukmę. Pavyzdžiui, laidos kūrėjai mėgsta sandūras, kai šalia tautinių juostų atsiduria popsas (titruose - "Pop kultūra") - ilgas "Los Chikatilos" muzikos fragmentas, kurio fone užrašas, kad tai yra reportažas, mažų mažiausiai atrodo autoironiškas.

Tarp šių "reportažų" nuolat pasirodantys reklaminiai siužetai, deja, atrodo kaip tokie pat "reportažai". Bandymas susieti "lino kančią" ir moderniąją skulptūrą Kaune akivaizdžiai dirbtinis: tie, kurie domisi skulptūra, bijau, liks abejingi visoms etnografinėms "kančioms", ir atvirkščiai. Arba tai turėtų būti pateikta kitaip, ne "Panoramos" stiliumi. Kita vertus, jau trumpo metražo filmų gerbėjai žino, kad daug yra žiūrėti daug trumpų monotoniškų filmukų, nei vieną ilgą. "Kultūros namų" efektas panašus, nes "Mozaika" neturi nei aiškios struktūros, nei stiliaus, o visumą dar labiau sujaukia "egzersisai" su titrais, tokie kaip kad reportaže apie naują V. Mazūro spektaklį staiga per visą ekraną einantys didžiuliai titrai "Vilnius", "Pabaiga". Nesupratau ir trečiadienio "Kultūros namų" sumanymo, man jis nelabai skiriasi nuo pirmadienio, juolab kad kartojasi net siužetai ir temos. Struktūriškiausia pasirodė antradienio laida "Kino pasaulyje", priglausta "Kultūros namų". Tačiau tai juk ne "namininkų" nuopelnas. Matęs tik vieną "Kultūros namų" diskusiją apie mokytojus (ir tą ne nuo pradžios), bijau vertinti. Akivaizdžiai pasigedau diskusijos vedėjo(-os), bet gal vedėją aną ketvirtadienį taip pat surietė šaltis ir ligos?

Atrodo, "Kultūros namai" orientuojasi į karnavališką kultūros pristatymą. Tiesą sakant, karnavalas Lietuvoje jau smarkiai pabodo, juolab kad kaukės nuspėjamos, greitai atpažįstamos ir nelabai linksmos.

"Jums žinutė"

Mėgstu kartoti kadaise nepaprastai populiarių britų televizijos šaipokų "Monty Python" šūkį: "Viskas, kas žmogiška, yra arba gali būti juokinga". Jie juokėsi iš visko, neapėjo nė vienos nacionalinės šventenybės. Dažnai susidūręs su kokiu nors lietuvišku absurdu įsitikinu, kad "Monty Python" laidose įkurta Kvailų žingsnių ministerija Lietuvoje gyvuoja iš tikrųjų. TV3 šiandien (11 d. 22.30) primins vieno iš garsiųjų "Monty Python" kūrėjų ir vienintelio tarp jų amerikiečio - Terry Gilliamo - 1995 m. filmą "Dvylika beždžionių". Išgarsėjęs viena pirmųjų ekrano antiutopijų "Brazilija", Gilliamas ir šiame filme rodo atstumiančią ateities viziją - amžinas šaltis, šiukšlės, prievarta, žmogiškumo praradimas laukia mūsų labai greitai, žinoma, jei nepakeisime požiūrio į save ir pasaulį. Atvirai sakant, nemanau, kad Gilliamas tiki mūsų galimybe pasikeisti. Nors kitame garsiame jo filme "Karalius Žvejys" tikėjimas žmogumi darė stebuklus. Beje, "Dvylikoje beždžionių" pamatysime Bruce`ą Willisą ir Bradą Pittą Holivudo žvaigždėms gana neįprastuose ir ironiškuose vaidmenyse.

Tačiau net ir Terry Gilliamą, manau, sužavėtų dviejų narsių moterų - Kiros Muratovos ir Renatos Litvinovos - ironija. Filme "Trys istorijos" (LTV, 11 d. 23.05) joms nereikia jokio futuristinio anturažo, kad pasakytų viską, ką galvoja apie šių dienų pasaulį, kurį Litvinovos Ofa (Ofelijos santrumpa) gali įvertinti tik kuolu. Trijų istorijų herojai yra žudikai, jų argumentai - neatremiami. Pagaliau, mielas skaitytojau, kuris iš mūsų kada nors nesvajojo nužudyti savo šlykštaus kaimyno(-ės)? Niekad? Netikiu. Nepadoriai apnuoginto kasdienybės absurdo kupinas Muratovos filmų pasaulis visada sukelia keistą įspūdį - lyg matytum pačią realiausią tikrovę, kuri nebeturi jėgų dangstytis įvairia liberalizmo demagogija.

Panašiai su istorija 1994 m. filme "Karalienė Margo" (LTV, 13 d. 20.50) elgiasi ir Patrice`as Chereau. Romantiškas Alexandre`o Dumas pasakojimas apie mirtį nugalinčią meilę Chereau rankose ir vaizduotėje tapo konvulsišku reginiu, kuriame tarsi jauti garuojant įvairias žmogaus išskyras - kraują, spermą... Istorija - tarsi kunkuliuojanti aistrų, geismų, nevilties, prievartos, perversijų taurė. Garsus teatro ir operos (jo "Nibelungų žiedas" Bairote, regis, jau tapo klasika) režisierius Chereau ir "Karalienėje Margo" nevengia teatrališkų efektų, juolab kad ir aktoriai yra prisipažinę: filmavimo aikštelėje režisierius dirbo kaip teatre. Teatre režisierius yra visada labai arti aktoriaus, filmuojant jį tarsi pakeitė visada šalia esanti kamera. Filme tai leido sukurti įspūdį, tarsi tarp personažų egzistuotų beveik gyvuliškas ryšys. Chereau pomėgis kontroliuoti aktorius suteikė "Karalienei Margo" ir nepaprastai intensyvių santykių tarp personažų įspūdį.

Todėl filmas pasižymi puikiais, įsimenančiais net antrojo plano aktorių vaidmenimis, neatsitiktinai Kanuose už geriausią moters vaidmenį buvo apdovanota karalienę suvaidinusi Virna Lisi. Pagrindinius atlieka Isabelle Adjani, Danielis Auteulis, Vincent`as Perezas.

TV3 sekmadienio rytą (13 d. 11.15) siūlo retą susitikimą su viena gražiausių kino legendų Ingrid Bergman. Žinoma, 1958 m. Marko Robsono sukurtas filmas "Šeštosios laimės" viešbutis" - ne šedevras, bet siūlyčiau jį pasižiūrėti. Ir ne tik dėl Ingrid Bergman, bet ir dėl įdomios moters gyvenimo istorijos. Gladys Aylward - buvusi tarnaitė, tapusi Kinijoje misioniere ir 4-ajame dešimtmetyje, kai japonai okupavo Kiniją, išgelbėjusi daugybę vaikų, - ne vienos šių dienų pasišventėlės prototipas. Tačiau mane tokiuose filmuose labiausiai traukia senojo kino atmosfera. Būtent jos labiausiai ir stinga žvarbiais rudens vakarais, įsitaisius krėsle prie televizoriaus.

Jūsų - Jonas Ūbis