Ties skausmo ir žiaurumo riba

"Paskutinis vagonas"

Niekad nekilo abejonių, kad Audrius Stonys turi kurti vaidybinius filmus. Ir ne tik todėl, kad jo dokumentika visada balansavo ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba, tiksliau, tų ribų tarsi ir nereikėjo nustatinėti, nes režisierius ir dokumentiniais įvardytuose filmuose drąsiai kūrė savo pasaulį, jo nevaržė dokumentinės realybės dėsniai. Stonio dokumentiniai filmai - savotiški vidiniai monologai, kurių temos labai įvairios: metafizinė žmogaus vienatvė, akistata su savimi, aukštumos poreikis.

Stonio vaidybinis debiutas - filmas "Paskutinis vagonas" - trunka pusvalandį, nors kitas režisierius sugebėtų Sandoro Taro novelę ištęsti ir iki pilno metražo filmo. Stonys pasirinko kitą kryptį - gilyn, į personažų vidų, nuosekliai ir ne iš karto atveriant jų pasaulį ir neužgyjančias žaizdas. Klasikinė, skaidri filmo struktūra, po truputį auginama psichologinė įtampa "Paskutiniame vagone" pasiteisino visiškai.

Filmo herojai - tėvas ir sūnus. Tėvas, matyt, jau senokai atsidūrė gyvenimo užribyje, nors visišku degeneratu jo nepavadinsi. Pasiėmęs akordeoną, kartu su paaugliu sūnumi jis kasdien keliauja traukiniais, pasakoja atsitiktiniams pakeleiviams išgalvotas istorijas apie sūnaus ligas, žmonos mirtį, išgėrinėja. Tėvas prisipažįsta sūnui, kad jam reikia pabendrauti su žmonėmis, tačiau iš tikrųjų jam būtina užuojauta ir dėmesys, bent šiek tiek numaldantys nevykėlio kompleksus. Tipas atpažįstamas ir gana atgrasus. Tačiau tėvą suvaidinęs kad ir trumpam į lietuvių kiną grįžęs Juozas Budraitis nemėgina nei jo šaržuoti, nei teisinti. Pats jo buvimas ekrane yra fiziškas, ir tas žmogaus degradavimo materialumas puikiai atstoja filme nenuskambėjusius dialogus. Kad didžioji filmo dalis - beveik nebyli, tik užpildyta šiek tiek patetiškos, bet įspūdingos Giedriaus Puskunigio muzikos, visiškai suprantama: dialogai visada buvo silpniausioji lietuvių kino vieta, ir Stonys, matyt, jaučia savotišką baimę, juk kiekviena dirbtinai nuskambėjusi frazė iškart sugriaus labai subtiliai, pustoniais, nuojautomis ir užuominomis kuriamą atmosferą. Kita vertus, ir Stonys, ir operatorius Rimvydas Leipus visada mokėjo kurti puikius nebylius savo herojų portretus, kurie iškalbingi ir be žodžių.

Tačiau pagrindinis "Paskutinio vagono" herojus yra Arno Visocko Sūnus. Jo veide atsispindi daug neįvardytų dramų, kurios ne vieną paauglį pastūmėjo į savižudybę ar nusikaltimus. Yranti šeima, tėvo alkoholizmas, parijo būsena, vienatvė... Iš pradžių sūnus tik stebi tėvą, tik bėga nuo pažeminimų, nes kitaip dar nemoka pasipriešinti viduje susikaupusiam skausmui ir pykčiui. Sūnų pakeis susitikimas su įtartina kompanija, jaukiai įsikūrusia spalvingame paskutiniame (tarnybiniame?) vagone.

Po susitikimo su "kampuotais" vyrukais, kurie abu herojus kaip šunyčius išmeta iš traukinio, vaikinas tarsi pasiryžta būti kitoks - žiaurus, negailestingas. Vidinė transformacija staiga tampa poelgiu: "Paskutinio vagono" kulminacija yra netikėta, nepaisant to, kad ją parengė visa ankstesnė filmo eiga ir herojų elgesys. Tiesa, ją galima numatyti: po to, kai herojai buvo išmesti iš traukinio, Leipaus kamera iš jautriai fiksuojančios būsenas trumpam tapo subjektyvi ir pasileido paskui per aukštas žoles bėgantį sūnų. Tas bėgimas savaip parengia žiūrovus netikėtam sūnaus žiaurumui, kai jis, užuot ištiesęs tėvui ranką ir padėjęs jam įsiropšti į traukinį, išspiria tėvą ant bėgių.

"Paskutinis vagonas", regis, idealiai atitinka ekonominę lietuvių kino situaciją, todėl filme vos keli pagrindiniai personažai, jokių dekoracijų, vaizdo efektų ir panašios "fanaberijos". Tik labai griežtas, nuoseklus, tikslus, psichologiškai niuansuotas pasakojimas, užsibaigiąs tikru emociniu sprogimu. Kita vertus, nerėkiantis ir nesipuikuojantis kūrėjų meistryste filmas, ko gero, yra pirmasis šių dienų Lietuvos dvasinės situacijos dokumentas, kuris tiksliai sudeda svarbius socialinius akcentus, visiškai nesimėgaudamas (kaip kad gausių televizijos laidų apie bėdžius kūrėjai) skurdo ir dvasinės degradacijos vaizdais.

"Paskutinis vagonas" - filmas, kurio seniai laukta. Jis liudija neabejotiną kūrėjų meistrystę, kuri, tiesą sakant, nusipelno daugiau nei trumpas metražas ir kuklus biudžetas.