Voro instaliacija

Eglė Kuckaitė. "Instaliacijos fragmentas". 2002 m.

Paroda, menininkės pavadinta instaliacija, prašosi dvejopos analizės: poetinės (arba impresionistinės kritikos) ir analitinės. Poetinė interpretacija siūlosi, nes kalbama apie neregimus dalykus, kurių buvimui nujausti pasitelkiamos trapios, tarpinės (nei matomos, nei nematomos) materijos - voratinkliai. Antroji užduotis - išsiaiškinti, kodėl įprastai išeksponuotos 8 nuotraukos ir 6 stiklai su prislėgtais voratinkliais pavadinti instaliacija. Abu objektai (voratinklis ir instaliacija) menininkės suvokti nevienareikšmiškai.

Nors voratinklis kiekvienam kelia skirtingas ir labai asmeniškas asociacijas, tačiau simbolinėje kalboje įsitvirtinęs kaip laiko simbolis. Be to, ši trapi medžiaga apima daug laikų: voro darbo laiką, įstrigusių vabzdžių agonijos, "audeklo" kabėjimo, užmaršties plyšimo momentą ir kt. Eglė Kuckaitė perkėlė tokias plepias pamėkles iš Šv. Kotrynos bažnyčios erdvių į galeriją (tarp stiklų). Išsidraikęs voro nėrinys ne tik estetiškai patrauklus subtiliais niuansais, bet ir pilnas pasakojimų apie muses su plonyčiais sparneliais, apie dulkėtą bažnyčios vienatvę - tiesiog ore kabantis kultūrinis sluoksnis.

Šalia esančiame fotografijų cikle voratinkliai visiškai kitokie - jie fiksuoti gamtoje, todėl skaidrūs, beveik neregimi. Ryški šviesa išplėšia vos įžiūrimus siūlelius, atidengia nėrinio piešinį. Ir vis tiek reikia gerai įsižiūrėti, nes žolių linijų margumynas glemžiasi voratinklio formos aiškumą, be to, nereikia pamiršti voratinklio prigimties (juk spąstai).

E. Kuckaitė tematizavo materialias voratinklių savybes: trapumą, neregimumą, savitą stiprumą. Anot menininkės, trokštamas noras - tai noras, kurio tarsi nėra, kaip voratinklis, kurio irgi tarsi nematai. Tarsi ne, bet yra. Tuomet voratinklių perkėlimas į galeriją tampa įrodymo aktu, palengvinimu neatidiesiems, galimybe įsižiūrėti į tai, ką paprastai tik nubraukiam nuo veido.

Taigi voratinklis - dalykas erdvinis, tikrų tikriausia instaliacija (erdvės įvaldymas). Ne vien specifinio objekto pasirinkimas leidžia jį sieti su instaliacija, nes nors ir plokščiu pavidalu, į ekspoziciją įtraukiamos kelių erdvių "išklotinės", kelių laikų "suvestinės". Net suploti tarp stiklų voratinklio likučiai atrodo labai erdviški. Žinoma, parodos ekspozicija nėra instaliacija tiesiogine šio žodžio prasme, bet visos nuorodos lenkia į erdviškumą.