Netikrumo apsupty

Scena iš spektaklio "Voyage" M. Raškovskio nuotr.

Pastaraisiais metais aktyviai veikiantis Japonijos kultūros centras vis dažniau supažindina mus su įvairialype šios šalies kultūra - ir tradicine, ir šiuolaikine. Paskutinį rugsėjo sekmadienį Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, viešėjo japonų šiuolaikinio šokio trupė "Dumb Type", parodžiusi spektaklį "Voyage".

Lietuvos publika jau pakankamai mokyta, kad šiuolaikinio šokio spektakliuose šokti nėra būtina - ir šiame apie valandą trukusiame spektaklyje judesio, bent jau tokio, kurį galėtume pavadinti šokiu, buvo tik pėdsakai. Veikiau pamatėme nepaprastai išradingos vaizdinės plastikos reginį, kuriame pasitelkus įvairiausias garso bei vaizdo atkūrimo priemones bei apšvietimą siekiama sukurti savitą meninių išgyvenimų parafrazę aktualiomis temomis šiandien kuriančiam menininkui.

"Mus nuolat supa netikrumas - tarsi antra oda, mus lydi nuolatinė baimė ir kartu noras ją pažinti. Daugelis žmonių išgyvena įvairias krizes, bandydami tai įvardyti. Tačiau žodžiai mus išduoda - esmę gali atskleisti tik meno nekaltumas. Mes neverbalizuojame savo idėjos, tačiau norime bendrauti ir ieškoti kitų priemonių", - apie savo darbą sako patys spektaklio kūrėjai.

Trupė "Dumb Type", susibūrusi 1984 m. ir įsikūrusi Kyoto mieste, siekia integruoti pačias įvairiausias disciplinas - dailę, muziką, programavimą, rašymą, vaidybą, šokį. Tai nėra siaurai specializuota šokio trupė, nes ji kuria ir parodas, performansus, dalyvauja audiovizualiniuose ir leidybos projektuose.

Spektaklis "Voyage" savo erdve labai tiko Nacionalinio operos ir baleto teatro scenai. Jis sukomponuotas iš kelių plastiškai išbaigtų ir išradingai tarpusavyje sukomponuotų fragmentų, kurie pasižymi vaizdinių faktūrų įvairove. Trimačiai scenovaizdžio objektai - įspūdingo dydžio sferos, lynai ir kita - derinami su kino projekcijomis bei efektingu mobiliu apšvietimu. Tyvuliuojančio vandens, audros blaškomų medžių, snieguotų kalnų vaizdai savaip verbalizuoja spektaklį, suteikia jam fabulą, nes siužetiniais ryšiais scenoje vykstančių dalykų niekaip negali susieti.

Spektaklio garsinė forma taip pat labai įvairi - čia ir japoniški dialogai, riksmai ir šūkniai, elektroninė muzika, populiarios muzikos citatos, anglų kalba išsakomi norai - greta, atrodytų, banalių frazių "norėčiau būti angelu", "norėčiau būti Raudonkepure" ne sykį suskamba ir kur kas poetiškesni bei turiningesni pageidavimai. Prasminį spektaklio turinį papildo ne tik ištariami ir išgirstami, bet ir pamatomi žodžiai - angliški subtitrai, lydintys antrojo epizodo japonišką dialogą, taip pat paskiros frazės, spausdinamos ir projektuojamos ekrane.

Išradingai spektaklio formai šiek tiek kenkė keista jo ritminė sąranga - atskiri epizodai kažkodėl užtęsiami, plastinis ar scenografinis motyvas eksploatuojamas per ilgai, tarytum nepasitikint, kad žiūrovas suspėjo viską pamatyti ir įvertinti. Retsykiais šis epizodų ištęstumas savaip užhipnotizuodavo - tuomet nebesinorėdavo spektaklio kūrėjų skubinti: skubėsi ar ne, spektaklis vis tiek pasibaigs, vakaras vis tiek ateis, kaip ateis ir praeis pirmadienis su visais nemaloniais savaitės pradžios darbais.

Vis dėlto ištęstos scenos kartais įkyrėdavo, norėjosi gyvesnės, dinamiškesnės jų kaitos - tą ypač pajuto toji publikos dalis, kuri atėjo į teatrą pasigėrėti šokio menu. Kadangi judesio požiūriu "Voyage" pasirodė skurdokas, nemažai žiūrovų muistėsi krėsluose, o neiškentę ėjo lauk. Nuolatinis durų varstymas trikdė kantresniuosius, o spektakliui, kuris prasidėjo 15 val., suteikė nepageidaujamų šoninio apšvietimo efektų.