Žaidžiant tradicijomis

Gediminas Kviklys, Robertas Beinaris, Raimundas Jasiukaitis ir Algirdas Vizgirda M. Raškovskio nuotr.

Šįmet visi Filharmonijos kameriniai ansambliai labai ambicingai paskelbė apie savo naują koncertų sezoną, panašiu metu parengdami solidžias, skirtingas koncertų programas arba jau pratęsdami anksčiau pradėtus ciklus. Valstybinio Vilniaus kvarteto (A. Vainiūnaitė, A. Šilalė, G. Jakaitis, A. Vasiliauskas) meninę veiklą jau įprasta sieti su Taikomosios dailės muziejaus erdve. Čia jau ne pirmus metus šis ansamblis periodiškai įgyvendina savo interpretacinius sumanymus, pasireiškiančius didžiuliais ciklais, be to, nuolat sutelkia gausią publiką. Pagriežęs visus L. van Beethoveno kvartetus, lietuvių kompozitorių ir romantinius kūrinius styginių kvartetui, jau antrą sezoną ansamblis tęsia Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarus (juos veda muzikologė O. Narbutienė), kurių baigiamasis numatytas 2003 m. lapkritį. Prieš porą savaičių (rugsėjo 29 d.) įvyko penktasis ciklo koncertas, skirtas Prancūzijos muzikai. Pažymėtina, jog šiame vakare, kaip ir daugelyje kitų, Vilniaus kvartetas greta konkrečios muzikinės kultūros tradicinių ženklų atskleidė ir šių dienų, naujausių opusų bruožus, likdamas ištikimas savo seniai pasirinktai interpretacinei krypčiai - ypatingą dėmesį skirti dabarties kompozitorių kūrybai. Tai neformaliai įprasmina ir praturtina politiškai aktualų muzikiniu projektu išreikštą 15 koncertų ciklą.

Pirmoje dalyje skambėjo dviejų viduriniosios kartos prancūzų kompozitorių - N. Bacri ir F. Choveaux kūriniai, atskleidę šios šalies autorių pamėgtą vaizdingumo elementą muzikoje, išsidriekiantį tai programiškumo, tai tam tikrų muzikinių dedikacijų pavidalais. Vilniaus kvartetui savo menine idėja itin pritikęs N. Bacri Kvartetas Nr. 4, Homage to L. van Beethoven, integravo šio autoriaus citatas, jas suaižydamas, įkomponuodamas į savos muzikinės kalbos formules, be to, įvairialypiai išnaudodamas keturių styginių techniką, prigimtinį tembrinį išraiškingumą, lakonišką formą. Tuo tarpu F. Choveaux neseniai sukurtas Fortepijoninis kvintetas Nr. 2 (2002), atliktas dalyvaujant pačiai autorei ir dedikuotas Vilniaus kvartetui (net ir visos 4 kūrinio dalys provokuojamai pavadintos atitinkamais vardais - Artūras, Girdutis, Augustinas bei Audronė), charakterizavo autorę kaip muziką rašančią greitai (tuo nesunku įsitikinti ir pažvelgus į pastarųjų savaičių mūsų koncertų repertuarą, kuriame, net įdomu kodėl, tris kartus į programas įtraukti skirtingi F. Choveaux kūriniai), negaištant prie gilesnių meninių apibendrinimų, nesiekiant partitūrų sureikšminti kokiais nors ypatingais meniniais atradimais, aspiracijomis. Žanro traktuotės požiūriu šios kompozitorės Kvintetas, skambėjęs koncerte, galėtų priminti užrašų knygelėje pieštuku brūkštelėtus piešinėlius su šaržo elementais.

Vilniaus kvartetas į abi naujas partitūras pažvelgė labai rimtai, profesionaliai, jose atidžiai sudėliodamas dramaturginius akcentus, surasdamas didžiules erdves niuansuotai artikuliacijai. Tačiau paskutinį koncerto opusą - M. Ravelio kvartetą - ansamblis interpretavo su ypatinga vidine kaitra, jungdamas žanrinius bei koloristinius pradus, instrumentinės dramaturgijos estetiką, paženklindamas šį ciklą taikliu raiškumu.

Vilniaus kvartetas, kaip vienas atlikėjų, dalyvavo ir oficialaus Filharmonijos kamerinės muzikos koncertų sezono atidaryme, įvykusiame Didžiojoje salėje spalio 2 d. Paminėtinas ir visas gausus atlikėjų būrys, pastarajame koncerte susitelkęs vien ties šiuolaikine Lietuvos kompozitorių muzika - solistai R. Maciūtė (sopranas), A. Rubežius (tenoras), A. Vizgirda (fleita), R. Beinaris (obojus), I. Kramarevas (trimitas), B. Vaitkus (klavesinas), M.K. Čiurlionio kvartetas, ansamblis "Musica humana", Nacionalinio simfoninio orkestro styginių kvartetas (dirigentas R. Šervenikas).

Koncerte paraleliai plėtojosi keli vakarui ypatingo patrauklumo suteikę dalykai. Pirma, tai pačių atlikėjų inspiruota, jiems brangių ir artimų kūrinių programa, neorientuota į jokį formalų tikslą (užsakymą, jubiliejų, festivalį ar pan.), o veikiau tapusi ar tampanti konkrečių ansamblių "aukso fondu". Antra, ši programa iš tiesų buvo labai nuosekliai, rišliai bei logiškai sudėliota. Trečia, nebūtų reikalo, atrodo, būkštauti, kad šiuolaikinės lietuvių muzikos koncertai mažiausiai prirenka Filharmonijos publikos (tai teko girdėti iš šiai įstaigai vadovaujančių pareigūnų lūpų per spaudos konferencijas), nes matome, jog atitinkamos programos, žanrų ir muzikos atlikėjų pasirinkimo strategija pritraukia visai nemažai žiūrovų.

Bemaž visą trijų autorių - D. Čemerytės, O. Narbutaitės ir A. Martinaičio - kūrinių koncertą perjuosė praeities muzikos ilgesio ir originalaus žvilgsnio sąveikos matmuo, išsirutuliojantis akivaizdžiu ar numanomu ryšiu su kitų epochų atgarsiais. Kiekviena partitūra - vis kitas ir savitas žvilgsnis, suradęs skambėjimui įprastų instrumentų ansamblių erdvę. Visus autorius tarytum sujungė ir noras brandinti, o ne improvizuoti ar eksperimentuoti, ir noras pasikliauti išbandyta, bet dar daug galimybių teikiančia kontrasto dramaturgija.

D. Čemerytės vykusiai atskleista kontempliacijos bei aktyvumo dermė 2001 m. parašytame kūrinyje styginių kvartetui "Ave Maris Stella, oder zehn Minuten mit Organum" (griežė M.K. Čiurlionio kvartetas) driekėsi iš kvartų, kvintų vertikalių ir horizontalių, rezultatyviai bei taupiai išnaudodama keliolikos minučių trukmę, keturių styginių tembrinę versmę.

Dvasingumo kupinoje O. Narbutaitės "Melodijoje Alyvų sode" (2000) dviem styginių kvartetams ir trimitui (atliko Vilniaus bei Nacionalinio simfoninio orkestro kvartetai, trimitininkas I. Kramarevas, dirigavo R. Šervenikas) mintis skleidėsi švelniai apgaubta atpažįstamų praeities muzikos šešėlių, šmėkščiojančių individualiai subrandintoje muzikinėje kalboje. Tai santūriai harmoninga, rimtimi ir didybe, monumentaliu raiškumu ir liūdesiu alsuojanti muzika.

Nesunku pajausti, jog šiam kūriniui, iš kurio išaugo Antrosios simfonijos II dalis, būdingas polinkis su kiekviena interpretacija augti, plėsti savo prasmių lauką. Taip yra dėl tankaus ir vešlaus, skambančio ir kalbančio šios kompozitorės sukurto audinio, išraižyto tokiomis subtiliomis tembrinėmis detalėmis, ritminių intonacinių fragmentais, išsikerojančiomis bei pranykstančiomis melodijomis, kad kiekvienas jų "perskaitymas" atveria naują patirtį, pažadinančią labai asmenišką klausytojo reakciją.

Antroje koncerto dalyje dainuojant R. Maciūtei, A. Rubežiui, grojant B. Vaitkui, A. Vizgirdai, R. Beinariui, "Musica humana" orkestrui, diriguojant R. Šervenikui, išgirdome du A. Martinaičio opusus - penkias dainas sopranui, fleitai, violončelei ir klavesinui "Kelias ir keleivis" (1999, 2001) bei koncertą tenorui, fleitai, obojui, styginiams ir klavesinui "Musikalisches Opfer" (2000). Įvairių poezijos šaltinių inspiruota pirmoji kompozicija - tai vienas iš atpažįstamos "martinaitiškos" retorikos pavyzdžių, kuriame dera spontaniškas poetiškumas ir raiški artikuliacija, teatrališkų intonacijų arabeskos ir vokalinis instrumentinis vientisumas. Visa tai matoma ir "Musikalisches Opfer" cikle, kuris, nors ir kupinas akivaizdaus nerimastingo barokiško judesio, prisotintas dekoratyvaus temperamento ir drauge kartkartėmis pavojingai sumažinantis atstumą tarp stilistinės kopijos ir originalo, vis dėlto pražysta individualiomis spalvomis, meistriškai integruodamas, žaisdamas praeities tradicija.

Vytautė Markeliūnienė