Taikomoji dailė 2002

Rytas Jakimavičius. "Skaičiuotė" 2001

Lietuvos keramikos mokyklai sukanka 70 metų. Šis gražus jubiliejus sutapo su sveikintinu Dailininkų sąjungos noru atgaivinti apžvalgines parodas, tad spalio 2 d. atidaryta didelė taikomosios dailės paroda, sudaryta iš kelių stambių blokų: Taikomosios dailės galerijoje eksponuojami keramikos darbai iš Dailės muziejaus fondų, Medalių galerijoje - pastarųjų kelerių metų keramika, "Arkos" galerijoje vyksta tekstilės, odos, metalo plastikos ir kūrinių iš stiklo paroda, o atskira salė skirta Rolanos Čečkauskaitės-Norkūnienės personalinei parodai intriguojančiu pavadinimu "Vaizduojamoji keramika - taikomoji tapyba".

Keramikos mokyklai - 70

Truputis istorijos. Liaudies keramikos tradicija nenutrūkdama gyvavo įvairiais istoriniais laikotarpiais, kol pramoninė masinė gamyba, sukelta technikos progreso XIX a. antroje pusėje, niveliavo atskirų tautų taikomosios dailės savitumą, dirbiniai prarado meniškumą ir originalumą. Nepatenkinti tokia padėtimi, mūsų krašto dailininkai jau pirmųjų lietuvių dailės parodų metu išreiškė susirūpinimą šiuo klausimu. Įvykiams rutuliojantis toliau, nemažėjant susidomėjimui profesionaliuoju ir liaudies menu, 1931 m. pabaigoje Kauno meno mokykloje buvo įsteigta keramikos studija, įrengtos eksperimentinės dirbtuvės. Pirmus trejus metus keramiką čia dėstė vienas Pranas Brazdžius, pirmasis Lietuvoje įdiegęs redukcinę degimo techniką, kol 1934 m. jam į pagalbą atėjo Liudvikas Strolis, pradėjęs dėstyti taikomąją kompoziciją ir dekoravimą. P. Brazdžius, baigęs mokslus N. Gogolio taikomosios dailės mokykloje Mirgorode, daugiau dėmesio skyrė technologijai, o L. Strolis, studijavęs keramiką Valstybinėje aukštojoje dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje Paryžiuje, siekė sukurti savitą lietuvių keramikos mokyklą, kurioje nemažiau svarbus būtų meninis aspektas. Pagrindinis L. Strolio kūrybos bruožas - paprastumas, jo kūriniuose nėra ryškių, netikėtų efektų, vyrauja plastinių formų ir dekoro vienovė, utilitarumas. Dailininkas subtiliai interpretuoja lietuvių liaudies keramiką. Tai stengėsi perduoti ir savo mokiniams. Keramikos studijoje daugiausiai kurti buitinės paskirties ir smulkiosios dekoratyvinės keramikos dirbiniai, dekoravimui naudota turtinga faktūra, emaliai, engobas, skirtingos glazūros, poglazūriniai dažai, puošybai - liaudies keramikos ornamentai, motyvai - figūriniai, gamtiniai.

Ekspozicija. Paroda Taikomosios dailės galerijoje, skirta paminėti lietuvių keramikos mokyklos 70-metį, nesiekia išsamiai ir nuosekliai pristatyti kūrybos raidą. Pagrindinis jos tikslas - pagerbti L. Strolį ir jo mokinius, palikusius pėdsaką kūrybiniame ar pedagoginiame darbe. Eksponuojami daugelio keramikų (tokių kaip Danutė Gobytė, Povilas Krivaitis, Jonas Mikėnas, Egidijus Talmantas, Elena Tulevičiūtė ir kt.) dirbiniai, bet daugiausia dėmesio skirta būtent šios asmenybės sukurtoms vazoms ir dekoratyvinėms lėkštėms.

Keramika apžvalginėje taikomosios dailės parodoje

Pastarųjų kelerių metų keramiką galima pamatyti Medalių galerijos salėse, kur surinkti skirtingų kartų menininkų, gyvenančių ir sostinėje, ir provincijoje, darbai. Eksponuojami dirbiniai sugestijuoja dar 9-ajame dešimtmetyje susiformavusių tendencijų tąsą - tuomet šalia unikaliosios buitinės ir dekoratyvinės interjero bei eksterjero keramikos, veikiant vaizduojamajai dailei, atsirado "parodinė", arba "konceptualioji", keramika.

Šioje parodoje nėra tik buitinę funkciją atliekančių kūrinių, dauguma jų, jei ir gali būti naudojami kasdienėje aplinkoje, kartu atlieka estetinę funkciją (Jono Arčikausko "Švilpis "Birbalynas" (2001), Živilės Bardzilauskaitės porcelianinis kavinukas-portretas "Su gimimo diena" (2002), kt.) - tokia keramika labiausiai atitinka senąjį taikomosios dekoratyvinės dailės terminą. Tačiau kita dalis jų - skulptūriniai objektai, tinkantys aplinkos puošybai, dar kiti - konceptualūs "parodiniai" darbai. Tiesa, riba tarp jų labai neryški, o vaizdinio identifikavimo erdvės labai plačios nuo konkrečių ir asociatyvių objektų iki visiškų abstrakcijų.

Įdomūs konceptualesni, gerokai nutolę nuo tradicinės keramikos ir net nuo tradicinės skulptūros darbai: Valdo Aničo "Žmogus" (2002) - tai abstrakti geometrinių formų konstrukcija, sudaryta iš skirtingų pastelinių spalvų terakotinių stačiakampių; Aldonos Keturakienės septynių dalių kompozicija "Šeimyninis objektas" - baltais poglazūriniais dažais nudažyti porcelianiniai "maišeliai", primenantys miltų pakuotes, atrodo tarsi popieriniai - keramikė nesistengia parodyti įprasto šios medžiagos grožio, bet ieško naujų jos savybių; Kostas Urbanavičius iš visiškai abstrakčių aptakių, vientisų, tarsi nulaižytų formų, kartu žaisdamas kontrastingomis spalvomis (juoda ir balta), kuria "Vilties dramą" (2002); Egidijaus Šimatonio "Juodoji skylė" (2001) - gulintis kūgis, "suklijuotas" iš stačiakampių detalių, kt. Palyginti su išvardintaisiais, skulptūriškesni (artimesni mažajai plastikai), nors vargu ar mažiau konceptualūs, darbai - Aldonos Šaltenienės fajansinė "Sausra", sudaryta iš vietoje einančių dantytų keturkojų būtybių; Jolanta Kvašytė savo mintis apie 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykius sudėjo į kūrinį, pavadintą "JAV" (2002); bene artimiausias mažajai skulptūrai darbas - ant pilvo gulinti Aldonos Ličkutės "Moteris pavasarį" (2002), kt.

"Vaizduojamoji keramika - taikomoji tapyba"

Galutinai šią ribą panaikina Rolana Čečkauskaitė-Norkūnienė, savo personalinę parodą pavadinusi "Vaizduojamoji keramika - taikomoji tapyba". 1995 m. įgijusi Vilniaus dailės akademijoje keramikos specialybę, dailininkė pristato nedidukes keramines skulptūrėles, tapybą bei iš kelių objektų sudarytas kompozicijas, dar kartą patvirtindama apžvalginėje rudens taikomosios dailės parodoje pastebėtą skirtingų dailės šakų susiliejimo, apsikeitimo funkcijomis tendenciją.

Sigitas Virpilaitis. "Apyrankė"

R. Čečkauskaitės darbai dvelkia nostalgija, romantika, jie žaismingi, o kartu labai ironiški. Dažų sluoksniais dengti mediniai paviršiai šviečia intensyviais lokaliais spalvų plotais, iš kurių išnyra juodakontūriai vyrai ir moterys ("Gėlių mergaitė", "Gėlių berniukas"), perfrazuoti renesanso meistrų portretai ("Rami", "Portugalas", kt.). Didesnio formato paveiksluose susitinka, bendrauja - plepa, šnabždasi - daugiau personažų ("Duetas", "Pleputės", "Šnabždesys", "Iš meilės muzikai", kt.). Kartais paveikslų erdvė prasiplečia ir iš dvimatės perauga į trimatę - trijų darbų cikle "Su gėle" nutapytos moteriškės rankose laiko keramines gėles. Taip pat dailininkė kuria kompozicijas iš tapybos bei skulptūros. Jos "Dovana mylimajai" - ant laikrodžio pasodinta keraminė lėlė, šalia - dėžutė bei įrėmintas portretas.

R. Čečkauskaitės keramika - tai tipiškos lėlių figūros. "Trys gracijos" - "sulipę" nugaromis, į vieną kuokštą surištais ugniniais plaukais. Ant aukštų kuolų iškeltuose sostuose patogiai sėdi bespalvė "Angeliukė", "Karalienė", "Karalius", "Angeliukas", ant virbų tarsi kopėčių suvertos "Mano dienos, mano naktys" pasakoja apie Vilniaus naktis ir rytus angelo sparnais, gyvūnų figūrėlėmis, žmonių portretais. Nepamiršusi keramikos mokyklos jubiliejaus dailininkė nulipdė septyniasdešimt molinių gėlių ("Gėlės"). Prisidedu prie jos sveikinimų ir linkiu geriausios kloties bei kūrybinės sėkmės visiems mūsų keramikams.

Elena Černiauskaitė

Tekstilė, oda, stiklas ir metalo plastika

"Arkos" galerijoje eksponuojami darbai atspindi Lietuvos ir pasaulio tekstilės mene jau ne vienerius metus vykstančius pokyčius. Nykstančios ribos tarp dailės rūšių ir žanrų, tradicinės ir tekstilei neįprastos medžiagos susipina moderniuose kūriniuose ir objektuose. Norint juos priskirti kokiai nors vienai dailės sričiai, kyla tam tikrų keblumų. Vis dažniau pasitelkiami šiuolaikiški raiškos būdai ir tekstilei neįprastos medžiagos: plastikas, popierius, fotografija ant audinio, metalas, gamtinės medžiagos - žolė, spygliai, etc. Jos derinamos su tradiciniais atlikimo būdais. Neretai archajine technika atliktuose audiniuose norima išryškinti tekstilės dirbinių specifines savybes (peršviečiamumą, medžiagiškumą, purumą ir pan.). Pasitelkiant žaidybines meno formas, groteską, ironiją, manipuliuojant istorinių epochų meno ženklais ir archetipais ieškoma etninio tapatumo (Lina Jonikaitė "Kai pavasaris ateina / Bobos į laukus išeina / Susipykę dėl rasodo / Viena kitai... rodo").

Kai kurie darbai jau rodyti tarptautinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tarp jų - dar visai neseniai, t.y. rudens pradžioje, vykusio tarptautinio simpoziumo "Veltinis 2002" darbai, tapę šioje taikomosios dailės parodoje rodomų kūrinių jungiamąja grandimi. Simpoziumo dalyvių darbai susieja tekstilę su skulptūra (Žydrė Ridulytė "Sienos fragmentas"), akcija (Laura Pavilionytė "Mainai") ir netgi videomenu (Austė Jurgelionytė "Multikas"). Tarsi siekiama įrodyti, jog tekstilė neapsiriboja vien tik dekoratyvine funkcija - į ją galima ne tik žiūrėti, bet ir liesti, apeiti, pajusti tūrį ir svorį - ji tampa kaip niekada artima vaizduojamajam menui.

Nors jaunosios kartos kūriniai sudaro parodos branduolį, čia esama ir autorių, ne vienerius metus audžiančių klasikine gobeleno technika (Zinaida Vogelienė, Feliksas Jakubauskas). Jų darbuose atgimsta tradiciniai etniniai įvaizdžiai, paviršiuje pasklidę švelniai banguojančių linijų ir abstrakčių motyvų pavidalu.

Šalia tekstilininkų darbų "Arkoje" pristatyti kūriniai iš odos, stiklo ir metalo, kuriuose taip pat jaučiamos menų ir atlikimo technikų sintezės tendencijos: šalia auksuotų ar reljefais puoštų knygų viršelių išsirango įmantrus daugiakojis objektas - Reginos Andriulytės kompozicija "Antrasis kvėpavimas", raudonuoja Virginijos Giniotytės odinė "Paprika" su mediniu stalčiuku, stiklas derinamas su bronza Artūro Rimkevičiaus "Žvilgsnyje į niekur", stiklo paveikslai prabyla grafiškais šiaurietiškais motyvais Sigitos Grabliauskaitės kūriniuose, pro keturkojo Vytauto Mockaičio metalinio objekto langą žvelgia naktinis drugys etc. Viename kūrinyje derinamos skirtingos, kartais net priešingos savo struktūra medžiagos - kaip tik ši tendencija ryškiausia pastarųjų metų mene.

Taikomosios dailės galerijoje eksponuojami juvelyriniai dirbiniai pagaminti iš tauriųjų metalų, puoštų įvairiais akmenimis, gintaru, kaulu, taip pat juose panaudotos ir netradicinės medžiagos, pavyzdžiui, Sigito Virpilaičio "Apyrankėje" - skalbinių virvė, o savo funkcinę paskirtį praradusiame Solveigos ir Alfredo Krivičių "Žiede 4/4 piršto" - skutimosi peiliukai. Taigi net juvelyrika seka "nufunkcionalėjimo" tendencija ir įgauna konceptualaus meno bruožų.

Žvelgiant į šioje parodoje eksponuojamus odos, tekstilės, stiklo ir metalo plastikos darbus matyti, kaip nyksta riba ne tik tarp dailės rūšių ir žanrų, bet ir tarp dailės šakų - kaip taikomosios dailės dirbiniai praranda savo "taikomąją" reikšmę ir tampa vaizduojamojo meno kūriniais.

Živilė Ambrasaitė