Banalybės ir keistenybės

Eija-Liisa Antila. "Namai". 2002 m.

Jei nusisamdai gidą po "Documentą", ekskursija trunka keletą valandų - maždaug 3-4. Tiek, kad ir menu pasisotintum, ir per daug nepervargtum. Jei nenusisamdai - ne per daug gali pasirodyti ir 3-4 dienos nuo parodos atidarymo 10 val. ryte iki uždarymo 8 val. vakare, nes paroda išsidėsčiusi 4 skirtingose vietose, tarp kurių yra šioks toks atstumėlis. Tada menu gali tikrai persisotinti.

Šiaip ar taip, skirtumas daugiau nei milžiniškas. Akivaizdu, kad gido vadovaujamas netgi fiziškai negalėtum apeiti visos parodos per tokį trumpą laiką. Be to, didesniąją parodos dalį sudaro videokūriniai, kai kurie jų trunka ne po kelias minutes, bet pusvalandį ir valandą, nors yra ir tokių, kurie trunka 360 min.... Tad logiška, kad gidas pristato ne visus parodos darbus. Matyt, pasirenkami tik patys svarbiausi (mane įkyriai persekioja mintis, ar N. ir G. Urbonų darbas pakliūna į pristatomųjų tarpą). Taigi gauni n-gubą produktą: jau pati paroda, pretenduojanti reprezentuoti pastarųjų 5 metų dailės procesus, savaime suprantama, yra subjektyvus kuratoriaus žvilgsnis į aktualijas ir asmenišką jų interpretaciją, o čia kuratoriaus sudėliota mozaika išardoma, išskiriami svarbiausi (?), įdomiausi (?), tipiškiausi (?) kūriniai ir pateikiama gido "Documentos" versija: sutrumpinta, mažaformatė, ne tokia pretenzinga, sunkiasvorė ir imli laikui kaip visa paroda ir netgi išsamus jos katalogas. Ar galima teigti, kad tai populiarioji versija, pritaikyta greitam vartojimui, kurioje gal netgi galima aptikti kritinės analizės atšvaitų? Jei tik tiek, tai nieko blogo, bet manyje įsikūręs įtarusis pilietis verčia nerimauti: ar tik tai nebus kartu ir supaprastinta, suprimityvinta, pritaikyta įsivaizduojamam "masiniam vartotojui", kuriam meną reikia taip pat paaiškinti ir pagrįsti, kaip kadaise reikėjo paaiškinti gamtą bei jos dėsnius? O tai galėtų reikšti du dalykus. Pradėsiu nuo geresniojo, kurį galima įvardyti padidėjusiu susidomėjimu menu. Vis daugiau žmonių aplanko parodas, o tai liudija ir tai, jog pats menas tapo demokratiškesnis ir nebėra hermetiškas. Kita vertus, gido reikalingumas rodo, jog menas vis tik lieka atitrūkęs: tolimas, neprieinamas ir nesuprantamas - reikalaujantis paaiškinimų. Arba, pažvelgus iš kitos pusės, atspindi individo nebesugebėjimą jausti, todėl jį vėl (ir taip be galo) reikia "šviesti", tobulinti, ką buvo stengiamasi daryti nuo pat Apšvietos epochos, tik šį kartą darant atvirkštinį judesį - ne nuo juslinio, emocinio ar jausminio pasaulio suvokimo einant prie racionalaus, bet nuo racionalaus bandant grįžti prie jutiminio, siekiant grąžinti žmogui jutimiškumą: sugrįžti prie graikiškosios aesthesis reikšmės kaip juslinio pažinimo, kadangi tapome tokie racionalūs, kad prie jutimų galime prieiti tik per logosą, nes savaime jie pasidarė nebepasiekiami.

Nors realiai sunku daryti kokius nors ryškesnius apibendrinimus apie tokią kompleksišką parodą, kadangi kiekvienam pastebėtam reiškiniui, kiekvienai tendencijai gali rasti kontrreiškinį, kontretendenciją, pvz., viena vertus, galima teigti, kad daug dėmesio skiriama kasdienybei, kita vertus, akivaizdu, kad kuriamos ir utopinės erdvės. Greta socialinių, politinių klausimų daug vietos tenka ir istorinei dimensijai, taip pat meno istorijos komentarams; greta tradicinių technikų ar medžiagiškumo akcentavimo - daug naujų technologijų ir efemeriškumo. Tačiau vis dėlto galima matyti, kad raiškos priemonių prasme daugiausia vietos teko videomenui, o reiškiniai, fiksuojami parodoje, labiausiai orientuojami į socialines problemas ar visuomeninius procesus. Pagrindinis akcentas tenka pokolonializmui plačiausia prasme: pradedant tiesioginiu termino kaip šalių, kurios buvo kolonizuotos Vakarų, supratimu, baigiant apskritai vakarietiškai kultūrai būdingų fenomenų, pvz., egzotikos poreikio ir jos paieškos; miestų, ypač didmiesčių, plėtros ir jam būdingo gyvenimo būdo bei socialinių problemų plitimu, kurį galima įvardyti kaip globalizaciją, pasiekiančią atokiausius geografinius taškus. Panašu, kad pagrindiniais parodos žodžiais galėtų būti egzotikos, marginalumo, kitoniškumo terminai.

Kutlug Ataman. "Keturi Veronikos Read sezonai". 2002 m.

Ne veltui kuratorius Okwui Enwezoras yra pirmasis ne vakarietis "Documentos" istorijoje. Panašiai kaip praėjusios "Documentos" kuratore buvo pasirinkta moteris - pirmasis ne vyriškos lyties parodos kuratorius. Taip bandoma kompensuoti ir praplėsti dominuojantį kultūrinį diskursą, grįstą baltojo europiečio vyro mąstymu ir matymu to, kas buvo marginalizuota ir paversta Kitu. Taip tarsi siekiama platesnio žvilgsnio ir demokratijos. Tačiau, kaip ir daugelis reiškinių, šis turi ir antrą pusę: toks labilumas ir nedidelės transformacijos yra būtinos norint išgyventi, išlikti ar būti bent jau visiškai nesukritikuotu. Tai funkcionuoja kaip tam tikras, greičiausiai netgi ne visai sąmoningas, prisitaikymas siekiant išlikti. Taip nuo pat pradžių tampama "politiškai korektišku".

"Politinis korektiškumas" atsispindi ir pačioje parodoje: čia daug kalbama apie įvairiausius Europai nežinomus reiškinius, skirtingus gyvenimo būdus ir tapatybės formavimosi procesus, marginalizaciją paties vakarietiško diskurso viduje. Tai tarsi analitinis mokslinis tyrimas - "švarus" ir atsargiai liečiantis skaudamas vietas - problemines temas, kai į gyvenimą ir kultūrą žvelgiama antropologo žvilgsniu, todėl daugelis kūrinių netgi įgauna etnografinę dimensiją. Žiūrovui dažniausiai toks gyvenimo dokumentavimas dėl savo įvairiapusiškumo turi pažintinę vertę: sužinai, kur, kuo ir kaip gyvenama. Tai ne tik fiksuoja, analizuoja galimus gyvenimo būdo variantus, bet įgauna beveik šviečiamąjį pobūdį, iš esmės priartėjantį prie XVIII a. švietėjiškų tendencijų apšviesti neapsišvietusį europietį. Šis edukacinis aspektas kartais netgi įgauna didaktinių elementų ir perauga į švelnų pagrūmojimą pirštu: ak jūs, vakariečiai, savo brolių ir sesių nežiūrite, neglobojate, o kartais jiems net prastą įtaką darote. Dominuoja etinė-antropologinė-socialinė kritika be galimų sprendimo variantų pateikimo - beveik tipiška šiuolaikinio meno taktika. Dažnai labiausiai joje pasigendi ryškesnio, įtaigesnio vizualinio elemento - to, kas sudaro meno kūrinio paveikumą, kas veikia emocijas, jusles ar jausmus, nors konceptualiai daugelis kūrinių yra itin stiprūs. Galbūt todėl ir reikia gidų: jie paaiškina konceptualųjį pradą, "padeda suprasti", įveda į kultūrinį, meninį, autorinį kontekstą. Žvelgiant į "Documentą" kartais susidaro įspūdis, kad vizualumas ir jutiminis jautrumas pasitraukė užleisdami vietą "moksliniams" egzistuojančių realybių - materialios tikrovės, kultūrinių plotmių sąmonės vaizdinių tyrimo metodams su jų konceptualiu instrumentarijumi, nors geriausiuose darbuose jie, be abejo, tiesiog susijungė papildydami vienas kitą ir sukurdami vibruojančius kūrinius.