Teatras

Apie meną pagal nosį

Jeano Anouilh`o "Bamba" Nacionaliniame dramos teatre

Ramunė Balevičiūtė

iliustracija
Vytautas Grigolis ir Vytautas Rumšas spektaklyje "Bamba"
D. Matvejevo nuotr.

Sakytum, viltingai prasidėjo naujasis sostinės teatrų sezonas: trimis labai skirtingomis ir, nepaisant nevienareikšmių vertinimų, tikrai įdomiomis premjeromis. Tada beveik pamiršti graužatį ir sutrikimą, kurie buvo apnikę vasarą, kai reikėjo kaip nors apibendrinti (iš ko?) praėjusį sezoną. Gal viskas bus gerai? Mes juk ne kokie paranojikai ar užkietėję pesimistai...

Nors Nacionalinio dramos teatro vadovai, matyt, taip nemano. Kartu su 63-iąjį sezoną pradedančiu spalio mėnesio repertuaru teatras išspausdino ir meno vadovo Egmonto Jansono "proklamaciją" - "kelis nešiltus žodžius mūsų oponentams". Oponentais čia vadinama "žurnalistinė teatrologija" ir "teatrologinis Olimpas". Tiek to, nesigilinsim. Įdomu, kad teatro vadovas dar nė neprasidėjus sezonui suskubo paskelbti apie savotišką karinę parengtį. Tikriausiai nujausdamas, kad "oponentai" po naujosios premjeros jo ir vėl, švelniai tariant, nepaglostys. O šiems savo ruožtu tai buvo aiškiausias signalas - nieko gero nelauk. Kita vertus, iš E. Jansono teksto reikėtų suprasti, kad ir ne jiems, "oponentams", skirta premjera - Jeano Anouilh`o "Bamba", režisuota Adolfo Večerskio. "Tegu rašo... Tegu kalba... Tegu netrukdo. Žiūrovai patys nuspręs", - "nešiltą", sarkastiškai patetišką savo pasisakymą baigia teatro meno vadovas. Mintis aiški: Nacionalinis dramos teatras - tautai, o ne kritikams. Kitaip tariant, teatras - servus plebis. Ar tai tokia naujoviška Nacionalinio teatro definicija? Gal ir originalu, bet ne mažiau netikėta, ypač jei prisiminsime bene prieš aštuonerius metus to paties Egmonto Jansono spaudoje išsakytus svarstymus apie Nacionalinio teatro vizijas. Tuomet šis aštriaplunksnis kritikas rimtai apgailestavo, kad: "Nėra nei programos, nei plano, nei realizuotojų". Ir dar netgi kilniai pasvajojo: "O gal po kurio laiko iš Vaitkaus (o gal - Tumino, Nekrošiaus ar Koršunovo) darbo ir gims Nacionalinis teatras, vertas to įpareigojančio vardo?" ("7 meno dienos", 1994 08 19). Taigi kadaise gerbiamam kritikui atrodė, kad Nacionalinio teatro vardas įpareigoja... Žinoma, dabar E. Jansonas, jau šio paties teatro meno vadovas, galėtų išversti, kad jaučiasi įsipareigojęs prieš visagalius žiūrovus, kurie, anot jo, grįžta į teatrą. Kaip gaila, kad neturime jokių sociologinių teatro tyrimų! Tuomet būtų galima drąsiau komentuoti šį reiškinį. Nors, kita vertus, jei ir būtų ištirtas skirtingų socialinių grupių meninis skonis, vargu ar tuo būtų galima remtis kaip lemiamu veiksniu. Juk elementari yra tiesa, kad tikras menas nepripažįsta nei socialinių, nei kokių nors kitų skirtumų. Šiuo konkrečiu atveju vienintelis argumentas yra spektakliai. Kad ir kaip atkakliai Egmontas Jansonas tvirtintų, jog Nacionalinio teatro pamatą sudaro "aukštos kokybės dramaturgija", "talentinga aktorystė" ir "drąsi, profesionali režisūra", mes matom, kas darosi scenoje... Taigi išeitų, kad Nacionalinio teatro programa yra kurti - pasiskolinsiu puikų Balio Sruogos apibrėžimą - "meną pagal nosį".

Nors "Bamba" puikiai tinka į vieną gretą su, pavyzdžiui, V. Pranulio "Sučiuptu velniu" ir kitais "šedevrais", jos atvejis yra ir šiek tiek išskirtinis. Įspūdis toks, lyg šis spektaklis būtų radęsis iš pykčio, keršto ar paniekos vadinamiesiems "oponentams", kuriems vėl buvo patiektas štampų rinkinys su neprofesionalumo ir beskonybės padažu. Ką gi, galima sakyti, kad "Bambos" kūrėjai gali trinti rankas: premjeros vakarą teatro salė buvo pilnutėlė - sezono atidarymas! - ir dalis publikos spektakliu atrodė visai patenkinta. Kaip turbūt būna patenkinta vakarą prasmaksojusi prie televizoriaus. Tik įdomu, ką iš tikrųjų patyliukais sau galvoja visi spektaklio dalyviai, pirmiausia - aktoriai ir tie, nuo kurių priklauso, išvys vienas ar kitas spektaklis rampos šviesą ar ne. Ar taip jau malonu visą laiką būti tik servus plebis? Ir koks talentingas menininkas iš tikrųjų norėtų dirbti teatre, savanoriškai prisiimančiame trečiarūšės meninės produkcijos kūrėjo statusą?

Akivaizdu, kad ne tuos ginklus pasirinko teatro vadovai, nusprendę smogti saviesiems "oponentams". Juk spektaklis gimė tikrai ne iš noro pasakyti ką nors svarbaus ar pagaliau bent eksperimentuoti (nors Egmontas Jansonas TV kultūros laidoje dėstė, kad talentingi aktoriai savo darbu nusipelnė teisės eksperimentuoti, t.y. režisuoti). Suprasčiau, jei paskelbęs karą kritikams teatras parodytų tokį spektaklį, po kurio visi, ir pirmiausia tie patys kritikai, išeitų apstulbę, netekę žado ir susigėdę dėl anksčiau išsakytų priekaištų. Bet "Bamba" nei provokuoja, nei stebina. Bent matytum rimtą požiūrį į darbą, jaustum pastangas... Juk vadinamoji aktorinė režisūra a priori, kaip atrodo gerbiamam Jansonui, nėra niekinama ir menkinama. Pavyzdžiui, Sauliaus Mykolaičio darbų niekas vienareikšmiškai "nenurašė", jie buvo išsamiai aptarti, išanalizuoti. Jei mūsų teatre įsitvirtino toks reiškinys kaip aktorinė režisūra, tai kritika nė nemano jo ignoruoti. Tai visiškai rimta tema probleminiam straipsniui ar net didesniam darbui. Be abejo, vadinamosios aktorinės režisūros problemos, nepaisant režisieriaus diplomo, egzistuoja ir "Bamboje", tačiau kai spektaklis pateikiamas ne kaip meninis produktas, o kaip įžūli prasto skonio ir neprofesionalumo manifestacija, tai ir kritikos reakcijos reikėtų tikėtis atitinkamos.

Kas pakiša mintį apie sąmoningai eksponuojamą kičą? Patys akivaizdžiausi dalykai: Andriaus Žibiko scenografija su visokiomis, matyt, iš teatro rekvizito sandėlių ištrauktomis butaforinėmis liekanomis ir prie jos derantys Lijanos Karpavičienės kostiumai, nykūs šiuolaikinės ir ne tik muzikos hitai, parinkti Alfredo Klimo ir, žinoma, įvairiausi "režisūriniai" triukai ir efektai. Visokios dirbtinės gėlės, medžiai, lemputės, fejerverkai, dūmai - tik pumpurėliai, palyginti su "monumentaliu" finalu, kur krentant dirbtiniam sniegui iš ant postamento pastatyto apdribusios moteriškės torso, tiksliau - jos bambos, ima veržtis pūkai. Atsiprašau, bet kai turime reikalą su tokio lygio "metaforomis" ir "citatomis", nesinori net bandyti spėlioti, apie ką spektaklis ir kas norėta juo pasakyti. O jei ir bandytum - nepavyktų, nes neaišku, ką vaidina ir Vytautas Grigolis, ir Vytautas Rumšas, o ką duoda spektakliui tie kartkartėmis pasirodantys nešikai ir netgi pagrindinio personažo Leono (V. Grigolis) šeimos nariai - išvis neįmenama mįslė. Nuolankiai atberia savo tekstą, pasivaipo - ir tiek. Vienintelis Evaldas Jaras, jau nebe pirmą kartą pakliūvantis į tokius spąstus, ir šįsyk mėgina išsisukti kaip nors garbingai ir nepalikti baltos dėmės vietoje savo personažo. Todėl tos neilgos scenos, kur veikia jo Bernaras, tipiškas "naujasis lietuvis", kuriam, be kita ko, nesvetima ir autoironija (!), bene vienintelės sukėlė šypsnį ir privertė šiek tiek išsitiesti kėdėse, į kurias mano eilė jau buvo visai besusmenganti.

Įdomu, kad teatro istorijoje, kaip, aišku, ir kitose srityse, po kiek laiko kartojasi tie patys reiškiniai. Štai dabar, atrodo, Nacionaliniame teatre ir aplink jį susiklostė situacija, labai primenanti tą, į kurią mūsų Valstybės drama buvo patekusi 3-iojo dešimtmečio viduryje - praėjus vos penkeriems metams po profesionalaus teatro gimimo! - ar 4-ojo pabaigoje, kai dėl meninės programos ir teatrinių kriterijų nebuvimo Valstybės teatro vadovybę negailestingai pliekė Balys Sruoga. Ir kas galėjo pagalvoti, kad šiandien vėl teks grįžti prie tų pačių, rodos, elementarių ir savaime suprantamų dalykų: "Iš teatro įstaigos mes reikalaujame pirmoj eilėj teatro meno, teatro kūrybos". Tikiu, kad atkaklusis Nacionalinio teatro meno vadovas ir šiuo klausimu turės ką pasakyti, todėl iškart galiu pasufleruoti to paties Sruogos sugalvotą atkirtį (visai tiktų lankstinukui su lapkričio repertuaru): "Neįtiksi tiems gazetninkams, nors imk napielninką ir zulink pakaušį "noglo smerties" akivaizdoj!.."